Galerijoje „Aukso pjūvis“ Verslo lyderių centras BLC, K. Donelaičio g. 62) iki lapkričio 15 d. veikia fotografų Ritos Stankevičiūtės ir Romualdo Požerskio paroda „Dulkės ir vanduo“.
Vanduo ir dulkės… dykumos ir vandenynai. Dvi pirmapradės, pasaulio kūrime dalyvaujančios stichijos. Tylos ir nekasdieniško grožio talpyklos, kuriose visada budi ir mirtina grėsmė. Žmogaus gyvenimui svetimos terpės, nesunkiai pavirstančios po(at)ilsio ir terapijos vieta. Gamtos poezija ir proza, žmogiškoji pragaištis ir palaima…
Tai – ambivalentiškų paradoksų žavesiu patraukianti paroda, kurioje susitinka Nacionalinės premijos laureatas, viena svarbiausių Lietuvos fotografijos figūrų Romualdas Požerskis ir Rita Stankevičiūtė, jaunosios kartos kūrėja, atstovaujanti meninės ir spaudos fotografijos laukui. Dviejų stiprių autorių pokalbis, kurio centre – vandens ir žemės substancijas tyrinėjantis žmogus: drąsiai peržengiantis ribas, kuriantis ir laisvas. R. Požerskio inicijuotas meninis duetas pirmą kartą savo vizualiąsias istorijas eksponuoja Kaune, dialoginėms struktūroms itin palankiose galerijos „Aukso pjūvis“ erdvėse ir kviečia pasinerti į dvi skirtingas realybes.
Romualdas Požerskis pristato fotografijas iš savo garsiojo ciklo „Degantis žmogus“, kurios sukurtos dalyvaujant alternatyvaus meno festivalyje Burning Man (JAV). Šį socio-kultūrinį fenomeną, kasmet vykstantį Nevados Juodosios Uolos dykumoje, menininkas fiksuoja nuo 2008 m., o dabartinei parodai atrinko labiausiai dulkėmis „apdovanotus“ festivalio personažus. Nors dulkės ir dykuma fotografui pirmiausiai asocijuojasi su mirtimi ir vienišumu, o jų neapčiuopiamą ir beveik nesulaikomą substanciją jis įvardija kaip pavojingą, drauge su kitais dykumoje patiriamas karštis, dulkės ir jų audros kaskart jam tampa gelminio džiaugsmo šaltiniu – kaip iššūkis, „kurį priimi ir jame išbūni“. Laisvės, savęs dovanojimo ir neribotos fantazijos kontekste menininkas atranda žmones, kuriuose monumentalia forma išryškėja įvairiapusis asmenybės orumas ir bendruomeniškumo magija.
Rita Stankevičiūtė reprezentuoja 2017 m. ciklo „Aqueous“ nuotraukas – jose unikaliu rakursu, nuo baseino dugno užfiksuoti panyrantys žinomi plaukikai. Techniškai ir fiziškai sudėtinga, bet itin kokybiškai, su tikra duokle „fotografiškumo“ dimensijai atlikta užduotis, dėl kurios fotografė net baigė nardymo kursus. „Dažniausiai matome išnyrančiųjų nuotraukas. Tada vanduo atrodo labai minkštas. O iš dugno jis – tarsi stiklinis, visai kita tekstūra atsiranda. Kitaip lūžta šviesa, kitokie purslai, formos išsilieja tarsi akvarelė, atsiranda kita realybė“ – pasakoja autorė. Menininkė, iki tol asocijavusi vandenį su ramybe, galia ir gyvybe, pirmiausiai ieškojo žmogaus santykio su vandeniu. Tačiau atrado daugiau – kietą vandens substancionalumą, masyvius tūrius, reljefus ir faktūras, vandenį, virstantį riba, kuri kitaip „portretuoja“ žmogaus veido dalis ir jų reikšmes. Ši stichija atrodo graži, dekoratyvi lyg spalvingiausias vitražas – ir drauge bauginanti lyg fantasmagoriško filmo ar sapno aplinka. Fotografijos virsta intriga žiūrovui, kviesdamos su nuostaba panirti į kitą pasaulį, pažvelgti į realybę nematytu rakursu.
Parodoje abiejų fotografų kuriamas bendrasis naratyvas atsidengia dar įvairesniais aspektais. Meninius pasakojimus apie dulkes ir vandenį vienija žmogaus figūra, jo prigimčiai gan svetima šių stichijų aplinka ir beveik fantastiška „veiksmo“ scena. Tačiau ryškėja ir šių substancijų ambivalentiški mainai: dulkių jungtis su vandeniu gali sukurti gyvybę, nešti terapinį potencialą (gydomasis purvas), bet gali ir naikinti (nuošliaužos ar pelkės). Religiniuose kontekstuose jos atskirai asocijuojamos su apsivalymo galia ir padeda dvasiškai atgimti, tačiau kartu būdamos – siejamos su nuodėme ir suteptumu. Taip ir parodoje – matome, kaip iš socialinių ir biologinių apibrėžtumų išeinantys žmonės atranda kitas savo ir pasaulio dimensijas. Kaip realistinė „medžiaga“ ir fotografinė užduotis įgauna fantastiško rezultato pavidalus, pakeičia įprastus įsivaizdavimus apie žmogaus organizuotas realybės formas. Abu autoriai konceptualiai panašiai parodo, kad žmogui minimaliai tinkančiose terpėse save maksimaliai manifestuoja džiaugsmas, pamatinis gyvybingumas ir žmogaus galimybės. Šiai beveik dvasinei praktikai, kitokių percepcijos lygmenų aktyvavimui kviečiamas ir parodos lankytojas.
