Veronika Šleivytė (1906–1998) įprastai pristatoma kaip dailininkė, tęsusi ir turtinusi savo dėstytojų Kauno meno mokykloje tradicijas. „Fotografė“ jos biografijoje įrašyta tik ketvirtuoju numeriu, visgi pastaraisiais metais būtent ši itin gausi kolekcija domina vis daugiau tyrėjų ir tiesiog mąstančiųjų.
Režisierė Eglė Švedkauskaitė pernai liepą į Kupiškį, iš kurio apylinkių ir kilusi Vėra, kaip menininkę vis madingiau vadinti, nusivežė Eglę Gabrėnaitę, Elžbietą Latėnaitę, Justiną Mykolaitytę ir visą gausią kūrybinę grupę. Stovykloje gimė – ne, ne spektaklis – performansas, kurio premjera įvyko „Sirenų“ festivalyje.
Iš meniniams eksperimentams atviro (sic) sostinės burbulo performansas „Žiūrėdama viena į kitą“ grįžo į periferiją. Tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo“ kvietimu jis rugpjūtį rodytas Kauno rajono miesteliuose. Apsilankiusi Domeikavoje (beje, pirmąkart – ačiū festivaliui) panirau į lyg niekuomet neregėtų, bet visgi giminingų sielų susitikimą. Neretai šiuolaikinis menas vilioja įsitraukti, bet baidaisi savo nesuvokimo, o grupinė fotografija performanso pabaigoje išėjo jauki, lyg ir visai nerežisuota, nors iš tiesų skrupulingai. Režisavo E. Latėnaitė, taip mėgdavo daryti ir Vėra. Po tokios begėdiškai ilgos įžangos beliko mums su Egle Švedkauskaite vieną karštą rytą susėsti ir pasižiūrėti, kaip čia viskas išėjo.
Performanso premjera vyko sostinės erdvėje „SODAS2123“, kurios lankytojai atstovauja šiuolaikinio meno kontekstą gerai žinančiam ratui. Festivalis „ConTempo“ kūrinį išvežė į tokių renginių vis dar stokojantį Kauno rajoną – Domeikavą, Ramučius, Kulautuvą. Tai ir tarpusavyje itin skirtingos vietovės. Ką manai apie šį kontrastą, ar jis pasiteisino?
Šis turas buvo „ConTempo“ pasiūlymas. Manau, jis drąsus ir todėl man pasirodė įdomus bei jaudinantis. Nežinojau, ko tikėtis, bet, taip, išlindau iš menininkų burbulo. Tai buvo savotiškas pasitikrinimas. Tiek Vilniuje, tiek čia sulaukiame gražių atsiliepimų ir gerų komentarų. Ne visuomet tikėtų reakcijų, bet tai yra gerai. Apskritai reakcijos labai pozityvios – net keista. Labai nedaug girdėjau pastabų, net iš kolegų, su kuriais galima kalbėti atviriau. Neįprasta man tai, nesu linkusi vertinti savo kūrybos kaip tobulos, man ji atrodo su trūkumais. Kažkas pavyko, kažkas ne.
Kalbamės dar iki trečiosios turo stotelės Kulautuvoje. Pati mačiau performansą Domeikavoje, buvo tikrai šiltas vakaras. O kaip Ramučiuose?
Publikos skirtingos. Domeikavoje, kaip ir sakai, publika šilta, jauki, palaikanti, jautri. Ramučiai gerokai santūresni. Gal interpretuoju, bet manau, kad jie laukė spektaklio su Egle Gabrėnaite. Jos pavardė daug reiškia, tai priimu kaip normalų faktą. Jei juos tai pritraukia – gerai. Jei jie nusivilia nepamatę jos kaip pagrindinės aktorės, tai tėra jų lūkesčių problema. Mes juk nereklamuojame kūrinio kaip Gabrėnaitės benefiso. Tad Ramučiai galbūt tikėjosi aiškesnės formos, buvo daugiau susikaustymo ir mažiau dalyvavimo. Performansas nėra interaktyvus, bet jis nebrėžia griežtų ribų tarp žiūrovo ir atlikėjo, viskas čia ir dabar, nėra scenos pakylos, performerės neatskirtos nuo žiūrovų. Domeikavoje tiek savo reakcijomis, tiek realiu dalyvavimu, kai Elžbieta režisavo nuotrauką, žmonės buvo empatiškesni.
Kurią iš trijų dalyvių buvo sunkiausia įkalbėti kurti „Žiūrėdama viena į kitą“?
Nebuvo sunku. Man gal tik buvo sunkiau prisiruošti ir iškvėpuoti visą nerimą tą dieną, kai reikėjo skambinti Eglei. Iki tol su ja buvau susidūrusi tik kaip spektaklio režisieriaus asistentė. Pagalvojau, kad Lietuvoje yra dvi aktorės, kurios galėtų dalyvauti šiame performanse, nors dar nebuvo aišku, kas vyks. Tik norėjau trijų skirtingo amžiaus, skirtingų patirčių performerių. Tai jaudulio buvo. Ji iš pradžių sakė: „Aš išeinu iš teatro, nebenoriu vaidinti.“ Bet tada pradėjome kalbėti apie Šleivytę. Ji papasakojo, kad buvo sutikusi Šleivytę gyvai Kauno muzikiniame teatre, kai pati buvo paauglė, o Veronika – jau pagyvenusi kaunietė. Tas padėjo tęsti pokalbį, susitikome, viskas ėjosi gerai. Su Justina buvome dirbusios prie kito mano darbo, Elžbietą pažinojau iš asistavimo, buvome susibičiuliavusios ir profesiškai, ir asmeniškai, tad irgi nebuvo sunku.
Pasakei, kad Eglė Gabrėnaitė yra nusprendusi išeiti iš teatro, nebevaidinti. Bet! Man pasirodė, galbūt naiviai, kad ji šiame performanse visai ir nevaidina.
Taip, taip, taip, ne naiviai, tai ir yra paties performanso esmė. Vaidmenų čia nėra, tik realių asmenybių pratęsimai į tam tikras temas. Bet scenoje yra tos moterys, kurios įrašytos programėlėje, su savo vardais, pavardėmis ir istorijomis. Eglė pasakoja realius faktus apie filmavimąsi juostoje „Kelionė į rojų“, apie režisieriaus Arūno Žebriūno reikalavimus, Elžbieta skaito realų laišką savo mamai, Justina dainuoja savo realias eiles, kurias parašė ne specialiai šiam kūriniui. Siekėme, kad jos būtų savimi.
Kaip užsimezgė tavo asmeninis santykis su Vėra Šleivyte? Rodosi, vėl suaktyvėjęs susidomėjimas šia menininke. Va, iki spalio 16 d. Nacionalinėje dailės galerijoje veikia paroda „Kartais Vėra taip atrodo“, po performanso aš dar labiau noriu ją aplankyti.
Man patinka tas suaktyvėjimas, pataikiau į gerą laiką. 2020 m. rudenį, artėjant antrajam karantinui, buvo liūdna ir aišku, kad laukia ilgas laikas namuose. Pradėjau galvoti, kad reikia parašyti paraišką Lietuvos kultūros tarybai. Mąsčiau, apie ką. Atsitiktinai feisbuke pamačiau „sponsored“ įrašą. Tai buvo straipsnis, kurio antraštė maždaug tokia: „Atskleista moteris mylėjusios lietuvės fotografės tapatybė“ ar panašiai. Ten buvo įkelta nuotrauka – jos ir vienos mylimųjų, Lauros. Nuotrauka man įstrigo, nes ten Šleivytė taip per petį prisiglaudusi… Pamaniau: o, tokių lietuviškų nuotraukų nesu mačiusi, reikia paspausti ant to įrašo. Perskaičiau straipsnį, radau dar pridėtų nuotraukų. Geras, galvoju, ji kūrė tuo laikotarpiu, kai kūrėsi Lietuva, ir ji – viena iš tų paslėptų moterų. Na, čia jei sekant naratyvu, kad Lietuvą sukūrė tie dvidešimt vyrų iš visiems gerai žinomos nuotraukos. Iš mokyklos dar pamenu Žemaitę, Feliciją Bortkevičienę, Lazdynų Pelėdą, Šatrijos Raganą – maždaug tiek. O juk jos buvo! Moterys buvo. Paraleliai mane ėmė kamuoti mintis, kad istorija, kurią aš mokiausi, nėra tikroji istorija. Tai tik vienas iš galimų naratyvų.
Man apskritai įdomios atminties ir praeities, mūsų tapatybės temos. Tad pamaniau, gal reikėtų papasakoti istoriją apie moteris, kūrusias Lietuvą. Kuo daugiau domėjausi, tuo geriau supratau, kad tai turi mažiau bendra su valstybe ir istorija, o daugiau su asmenine žmogaus kūryba ir buvimu LGBTQ+, kaip dabar sakome, nare. Bent mano laikais mokykloje apie tai nebuvo pasakojama. Labai įdomu! Kiek supratau, Vėra buvo pakankamai atvira, tad labai drąsi. Mane patraukė ta drąsa. Viskas susivedė į moters, apie kokią Lietuvoje nebuvau girdėjusi, paveikslą. Susiradau puikaus dizaino subtilų, estetišką albumą „Foto Vėros Šleivytės“, kurį sudarė Milda Dainovskytė ir Agnė Narušytė (jos kuravo ir parodą NDG, – red. past.). Albumą, beje, naudojame ir performanse.
Supratau, kad nenoriu kurti biografinio spektaklio apie Vėrą, bet verčiau iš jos pasisemti įkvėpimo. Taip atėjo mintis paieškoti būdo kalbėti apie female gaze – moteriškąjį žvilgsnį, kaip alternatyvą vyriškajam. (Feministinėje teorijoje male gaze,vyriškasis žvilgsnis, apibūdinamas kaip moters vaizdavimas kūriniuose iš heteroseksualaus vyro „už kameros“ perspektyvos. Taip sukuriamos dar dvi vyriškos perspektyvos – vyriškos lyties personažų kūrinyje bei žiūrovų, nepriklausomai nuo šių lyties, ir vyriškas žvilgsnis tampa visaapimančiu, – red. past.) Ši tema man irgi rūpi, nes dirbu teatre, kuris yra vyrų režisierių tvirtovė, tik dabar reikalai keičiasi. Esu daug dirbusi asistente, mačiusi, kaip vyras režisuoja moterį ir kokie stereotipai ten paplitę. Arba, kai pati dirbu režisiere, kas nors iš šono pakomentuoja: o, kaip tai sunku, tik vyras galėtų įveikti. Visos šios temos apsivijo Šleivytę, ji tapo vienu performanso šaltinių.
Ar pavadintum tai kūrybiniu paminklu, galbūt reveransu jai? Kaip alternatyva tradiciniam paminklui.
Priminei – važiuojant į Šleivytės gimtinę Antašavoje, už Kupiškio, prie posūkio į kaimo sodybą, stovi medinė lietuvaitė jos veidu. Ji pati sau užsisakė šį paminklą ir pasistatė.
Aplenkė laiką.
Aha, tikrai (juokiasi). Muziejus nori pakeisti tą skulptūrą, vietoj jos pastatyti fotoaparatą su paukšteliu. Nežinau, ar tai bus geriau? Grįžtant prie tavo klausimo, taip, tai duoklė jai.
Pakalbėkim apie tas vyrų tvirtoves. Mane jau senokai glumina vienas dalykas – kai apdovanojimuose renkami geriausias aktorius ir geriausia aktorė, bet režisieriai ir kitos profesijos taip neskirstomos. Ką apie tai manai? Kaip jaustumeisi gavusi „Auksinį scenos kryžių“ kaip geriausia moteris režisierė?
Pamenu, vienais metais „Kryžiuose“ neskirtas apdovanojimas moteriai, nes, pasak komisijos, nebuvo konkurencingų vaidmenų. Irgi buvo keista. O kodėl taip yra? Manau, todėl, kad apdovanojimai – labai senas dalykas. Moterų režisierių, kompozitorių tuomet tiesiog nebuvo ar buvo labai nedaug. Be to, moterys ir vyrai eina į atskirus kastingus, jie tikrai kuria skirtingus vaidmenis. Būtų įdomu surengti bendrą kastingą į tą pačią rolę.
Man malonu, kad, kai buvau nominuota kategorijoje „Jaunasis menininkas“ su dviem vaikinais, dėl manęs atsirado brūkšnelis – „menininkas/-ė“. Jei tapčiau geriausia moterimi režisiere, turbūt jausčiausi keistai. Mane smarkiai veikia išorinė nuomonė, apie tai pamąstau, kiek pasilieka – tiek, bet aišku, kad rezonansą manyje sukelia. Tad smalsu, kaip visuomenė reaguotų – ar vyras režisierius būtų tas tikrasis, o moteriai – paguodos kryžius?
Darbas tradiciniame teatre ir performansas – kiek jie tau papildo vienas kitą ir kodėl norisi neapsiriboti vienu žanru?
„Žiūrėdama viena į kitą“ ir performanso kūrimo procesas man atnešė dar didesnį norą lipti lauk iš rėmų, iš tradicinės akistatos su žiūrovu. Noriu eksperimentuoti su tuo, kaip žiūrovai ir aktoriai veikia vieni kitus. Gal todėl, kad ne visada suprantu, o kartais suprantu, kad ne per supratimą reiktų keliauti į šiuolaikinį meną, į vizualųjį meną? Yra ambicijų prie to prisiliesti, man tai didesnė paslaptis nei teatro scena, kur jau žinau bent pagrindines taisykles. Esu gavusi gana tradicinį išsilavinimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kuo daugiau pamatau kūrinių ar pakeliauju, susipažįstu su kitais kūrėjais, vis labiau norisi kito žvilgsnio. Manau, tai duoda laisvės. Pats išlaisvėji ir į kitus pradedi žiūrėti ne taip teisiančiai. Neva, čia ne teatras, čia instaliacija, prie ko čia teatras? Toks požiūris mane supo akademijoje, dėstytojai taip sakydavo. Pavyzdžiui, „Didvyrių aikštė“ – vienas stipriausių patyrimų mano ankstyvojoje akadės stadijoje. Buvo dėstytojų, kurie sakė, kad čia visiškas scamas, ne vaidyba. Skaičiau, kaip Krystianas Lupa pasakojo apie savo kūrybos strategiją, ir aš tą pajaučiau.
Prie ko dabar dirbi?
Plėtojasi naujo spektaklio dramaturgijos užuomazgos, dėliojasi scenarijus. Spektaklis pasirodys kitą pavasarį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Vilniuje. Jo tema sudėtinga – Sibiro tremtys. Norėčiau paliesti tokią perspektyvą – tremtis kaip per kartas keliaujanti trauma, pasiekianti mano, trečiąją, kartą. Galbūt taip uždarysiu atminties temą. Neseniai tik supratau, kad pastarieji mano kūriniai visi sukasi apie tai, apie atminties ženklus šiandienoje. O gal tema prasiplės ir pasuks kitur?
