Garsi Lietuvos operos solistė Marijona Rakauskaitė gimė 1892 m. Čikagoje, lietuvių šeimoje. Jos tėtis buvo knygnešys, iš Lietuvos pabėgęs Caro valdymo laikotarpiu. Tai buvo lietuvybę puoselėjanti šeima, todėl tėvai nė kiek neprieštaravo, kad vyriausia dukra grįžtų į Lietuvą. Į Kauną Marijona buvo pakviesta tarpukariu, kai buvo kuriamas pirmasis Lietuvoje operos teatras. Jos palikimą šiandien saugo L. Truikio ir M. Rakauskaitės namai-muziejus Žaliakalnyje, kuriuose virtualiai ir lankomės.
Atkeliavusi čia ji lengvai įsiliejo į to meto meno veikėjų būrį, tačiau išsiskyrė savo išvaizda, ryškiais apdarais. Ji sakydavo, kad lietuvaitės be galo gražios, tik labai jau blankiai rengiasi. Pati galėdavo apsirengti violetiniu arba salotinės spalvos kostiumėliu ir ta pačia spalva nusidažyti plaukus ar įsisegti spalvotą sruogą. Pirmoji ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje pradėjo lakuoti nagus.
Taip, mergaitės, kartais lakuoti nagai gali pasakyti apie jūsų talentą!
Savo debiuto Lietuvos operoje metu atlikdama Karmen vaidmenį, ji išėjo į sceną raudonai lakuotais ne tik rankų, bet ir kojų nagais. Jau kitą dieną apie tai rašė laikraščiai, o Marijona juokaudama yra sakiusi Truikio studentėms: „Taip, mergaitės, kartais lakuoti nagai gali pasakyti apie jūsų talentą!“ Muziejuje apsilankančios garbaus amžiaus damos pasakoja, kaip būdamos mažos mergaitės bėgdavo į Laisvės alėją pasižiūrėti lakuotų Marijonos kojų nagų. Beje, net ir vyresniame amžiuje ji išsiskirdavo ir savo gerbėjus žavėjo išdidžia laikysena, orumu ir vidine elegancija.
Atvykusi į Lietuvą, Marijona 10 metų gyveno tame pačiame „Metropolio“ viešbučio kambaryje, apsupta rytietiškų kilimų, dievybių skulptūrėlių ir baldų. Šią kolekciją buvo įsigijusi Europoje, keliaudama į Lietuvą. Daugumą drabužių, kosmetikos ir savo fortepijoną ji atsivežė net iš Amerikos. Vėliau, susipažinusi su scenografu Liudu Truikiu, kartu apsigyveno Putvinskio gatvėje, išsinuomoję butą dailininko Antano Žmuidzinavičiaus namo 3-čiame aukšte. Beje, nors ir gyveno Lietuvoje, M. Rakauskaitė niekada neturėjo Lietuvos pilietybės. Atėjus sovietų valdžiai, ji net buvo pasodinta į kalėjimą, nes nesutiko Amerikietiško paso pasikeisti į sovietinį. L. Truikiui pavyko savo draugę išlaisvinti surinkus kyšį iš brangiausių jos papuošalų. Po šio įvykio jiems buvo patarta ieškoti ramesnės vietos, tad jie apsigyveno atokiame name buvusiame Ąžuolyno šlaite.
Paroda „Dainavimas mano malda“. M. K. Čiurlionio muziejus, 2017
Marijona buvo kilusi iš tikinčios šeimos. Jos brolis tapo kunigu, sesuo vienuole. Ji anksčiau nei Marijona atvyko į Lietuvą ir su kitomis sesėmis vienuolėmis įkūrė kazimieriečių ordiną Pažaislio vienuolyne. Pati Marijona sakydavo, kad jos tarnavimas Dievui yra jos dainavimas, todėl savo kūną vadindavo darbo įrankiu ir ypač juo rūpindavosi. Rytais ji mėgdavo vaikščioti nuoga, kad oda kvėpuotų. Jei kas nors tuo metu sugalvodavo ateiti į svečius, ji taip ir atidarydavo duris. Su L. Truikiu jie vaikščiodavo nuogi ir savo sode. Todėl yra išlikęs ne vienas nuostabos kupinas netikėtai juos aplankiusių svečių, kaimynų ar pro šalį ėjusių smalsuolių pasakojimas. Marijona nesilaikė ir ypatingų dietų, tačiau ji visada sportuodavo ir, jei turėdavo galimybę, maudydavosi gamtoje.
Šių kūrėjų namuose buvo įrengtas muziejus. Po jų mirties bute niekas daugiau negyveno, galbūt dėl to jame išliko tokia gausi Rytų ir senojo lietuvių meno, knygų, plokštelių kolekcija ir tiek daug jų abiejų asmeninių daiktų. Po Marijonos mirties likęs vienas, šeimininkas išsaugojo ne tik savo damos drabužius bei aksesuarus, bet ir jos kosmetiką. Net pasibaigusių kvepalų buteliukus! Taip pat išliko nuotraukos, liudijančios, kam šie daiktai priklausė, kaip jie buvo naudojami.
Muziejuje Marijonai buvo skirtas vienas kambarys – buvęs jų miegamasis. Tačiau tokią galybę pudros ir kvepalų buteliukų, batelių, rankinukų, sceninių ir kasdienių suknelių, papuošalų, skrybėlių ir kitų grožybių vargu ar įmanoma pademonstruoti net ir keliuose kambariuose. Platesniam žiūrovų ratui pirmą kartą visa tai buvo parodyta prieš 5-erius metus M. K Čiurlionio muziejuje vykusioje parodoje „Dainavimas mano malda“, skirtoje Marijonos 125-mečiui.
Po parodos šie daiktai grįžo į Marijonos spintą memorialiniame muziejuje, tačiau jau nebe dėžėse, o kiek įmanoma labiau atskleidžiant juos žiūrovui. Ekskursijų metu lankytojus palydėję iki šio kambario, dažniausiai išgirsdavome garsesnius ar tylesnius susižavėjimo šūksnius ir prašymus iš arčiau apžiūrėti tai, ką čia išvysdavo, pauostyti ar netgi pasimatuoti. Todėl, muziejui užvėrus duris remontui, nusprendėme virtualiai atverti Marijonos spintos duris, dar iš arčiau parodyti joje slypėjusius turtus ir atskleisti jų pasakojamas istorijas. Kviečiame jas sekti muziejaus FB paskyroje https://www.facebook.com/Truikionamai
