Drąsa pabėgti ir palikti viską, kas brangu, užnugaryje bei viltis susikurti geresnį gyvenimą svetur – jausmai, kurie yra neatsiejami nuo amžinai aktualios žmogiškosios migracijos temos. Kol dalis migrantų istorijų realybėje lieka nepapasakotos, jau 16-lika metų migracijos temą tyrinėjantis aktorių iš Katalonijos kolektyvas „Kamchàtka“ imigrantų patiriamus išgyvenimus pasakoja kurdami jautrius, improvizuotus gatvės spektaklius.
Savo unikalia teatro kalba stebinantys menininkai grįžta į tarptautinį scenos menų festivalį „ConTempo“ ir rugpjūčio 4-7 dienomis žiūrovus pakvies Kauno gatvių labirintuose išgyventi imigrantų dalią spektaklyje „Fugit“. Šiais metais spektakliui įgaunant kitokį atspalvį dėl karo Ukrainoje sukeltos humanitarinės krizės, kiekvieno žiūrovo misija taps ne tik prisitaikyti prie kuriamos realybės, bet ir tapti neabejingais kitų išgyvenimams. Daugiau apie kolektyvo meninę misiją, kuriamą ypatingą ryšį su publika ir festivalio pasiruošimo darbus pasakoja vienas iš kolektyvo „Kamchàtka“ įkūrėjų Gary Shochat.
– Kaip aktorių kolektyvas originaliu pavadinimu „Kamchàtka“ susibūrėte 2006 metais Barselonoje, kur pradėjote rengti gyvas gatvės improvizacijas ir kūrybiškai panirote į migracijos temą. Papasakokite, kodėl kaip pagrindinę meninę išraišką pasirinkote būtent gatvės spektaklius ir kaip Jūsų kūryboje atsirado emociškai itin sudėtinga migracijos tema?
– „Kamchàtka“ pirmiausia atsirado kaip gan atsitiktinė gatvės teatro dirbtuvių dalyvių grupė. Tik vėliau, po kelių mėnesių treniruočių ir improvizacijos mokymų kartu, kilo tikroji idėja vadinti šį mūsų darinį kolektyvu ir vaidinti kartu. Visiems mūsų kolektyvo nariams gatvės teatras suteikia laisvės pojūtį ir tikrąjį pasaulio, emocijų pajutimą, tad gatvės teatrą pasirinkome, nes jis gali perteikti kitokį vaizdą nei tradicinis teatras. Mūsų kūrybos esmė slypi improvizacijoje. Improvizuodami gatvėje mes susiduriame su „tikrais“ žmonėmis, su jų nuostaba ir situacijomis, kurios nėra inscenizuotos. Tai yra esminiai, labiausiai jaudinantys ir mūsų kūrybą įkvepiantys elementai. Minėtų kūrybinių dirbtuvių metu, kurias vedė gatvės teatro kūrėjas Adrian Schwarsztein, pirmiausia ir buvome supažindinti su imigracijos tema. Mus visus patraukė šis specifinis kūrybinis subjektas, nes jis yra nuolatos aktualus ir gali papasakoti apie esmines, ribines žmonių patirtis. Manau, kad gatvės teatras mums yra tinkamiausia migracijos temos nagrinėjimo ir pristatymo platforma, kurioje turime galimybę viešai kovoti su įsigalėjusiomis stigmomis ir laužyti stereotipus.
– Su savo išskirtiniais gatvės pasirodymais ir kūrybinėmis dirbtuvėmis migracijos tema aktyviai keliaujate. Kas Jus labiausiai intriguoja lankantis svečiose šalyse?
– Su savo pasirodymais esame apkeliavę daugiau nei 35 pasaulio šalis ir manau, kad tai, kas mus labiausiai intriguoja yra paprasti žmonių pasakojimai ir mus visus jungiančios patirtys. Aplankę tiek daug vietų ir išgirdę tiek daug istorijų, mes supratome, kad visi turime panašias žmogiškąsias istorijas ir migracijos patirtis savo šeimose: ar kalbėtume apie mano paties šeimos patirtį bėgant nuo antisemitizmo Moldovoje, Čilėje sutiktos moters išgyvenimus, kurios indėnai seneliai, palikę savo kaimą, norėjo persikelti į didmiestį, ar kitas panašias istorijas, kurias išgirdome iš žmonių Ispanijoje, Pietų Korėjoje, Rusijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kitur. Visos šios istorijos – apie žmogaus dvasios išbandymus ir vargus, kurie visuomet eina koja kojon su vienybės jausmu. Tad galime teigti, kad visi esame tokie patys ir mūsų, kaip visuomenės, stiprybė kyla iš to, kad atpažįstame šias jungiančias istorijas ir švenčiame mūsų skirtumus.
– Per kelerius metus sukūrėte vadinamąją „imigracijos trilogiją“, kurioje savo gatvės teatro pasirodymais kalbate apie imigrantų iššūkius ir patirtis: 2007 m. pristatėte spektaklį panašiu pavadinimu „Kamchàtka“, 2010 m. įvyko pasirodymo „Habitaculum“ premjera, o 2014 m. su gatvės spektakliu „Fugit“ užbaigėte šią trilogiją. Papasakokite, kokią istoriją pasakoja šios trilogijos dalys ir kodėl pasirinkote sukurti būtent tęstinį pasakojimą?
– Visos trilogijos dalys yra pagrįstos trimis realybėje išgyvenamais migracijos ciklo momentais, su kuriais žmonija susiduria ištisus amžius. Mūsų pirmasis pasirodymas „Kamchàtka“ yra apie momentą, kai imigrantas atvyksta į jam nepažįstamą šalį ir siekia ten išmokti vietinių papročių, būti priimtas bendruomenės, susirasti darbą bei namus. Šio ciklo tęsinys, antrasis šou „Habitaculum“, yra apie akimirką, kai imigrantas gyvena savo gyvenimą svetur unikaliu būdu, vietinių ir užsienio papročių mišiniu, maišydamas prisiminimus iš gimtinės su nauja realybe. Paskutinis mūsų šou „Fugit“ įkūnija pradinį momentą, kai privalome (vėl) išvykti, kad rastume geresnį gyvenimą ir saugumą. Šis migracijos ciklas visada buvo aktualus žmonijai ir, deja, kol vyksta karai ir egzistuoja pabėgėliai, šis ciklas tęsiasi. Visuose pasirodymuose naudojame tą pačią unikalią teatrinę kalbą, paremtą nebyliu, intymiu kontaktu su publika, kai kuriais siurrealistiniais elementais, akių kontaktu ir improvizacija, nes tikime, kad žiūrovai turi pasinerti į mūsų kuriamą realybę ir teatrą patirti, o ne tik jį žiūrėti.
– Ar yra dalykų, kurių išmokote iki šiol dirbdami su šiais pasirodymais ir jų žiūrovais?
– Per daugybę kūrybos metų mes išmokome daug, bet turbūt svarbiausias dalykas, kurį supratome savo nebyliuose pasirodymuose yra tai, kad kalba nėra būtina norint bendrauti su žmonėmis. Žaismingumas, dosnumas ir gerumas yra tai, kas leidžia mums iš tikrųjų suprasti vienas kitą. Giliai viduje mes visi esame trapūs ir dalijimasis šiuo trapumo pojūčiu suteikia mums, kaip visuomenei, stiprybę palaikant ir padedant vieni kitiems. Savitarpio pagalba tapo ir mūsų pasirodymų dalimi, nes, kai pats pajunti trapumą, kai reikia kažkieno pagalbos, daug labiau tikėtina, kad ištiesi pagalbos ranką ir pajusi stiprybę būdamas grupės dalimi.
– 2019 m. scenos menų festivalyje „ConTempo“ pasirodėte su pirmuoju trilogijos pasirodymu „Kamchàtka“. Šiais metais grįžtate į šią šiuolaikinio meno šventę ir rugpjūčio 4–7 dienomis žiūrovus įtrauksite į gatvės teatro spektaklio „Fugit“ istoriją. Ar nuolat besikeičianti geopolitinė situacija, kuri tiesiogiai prisideda prie migracijos dinamikos pasaulyje, ypatingai šiomis dienomis, daro įtaką Jūsų pasirodymams ir jų išsipildymui?
– Šiomis dienomis vykstantys įvykiai visada turi įtakos pasirodymams. Mūsų personažai yra kuriami kaip nepavaldūs laikui imigrantai, todėl mes negalime dirbti burbule ir ignoruoti realybės. Pavyzdžiui, kai kurie mūsų gatvės spektaklio „Fugit“, kurį rodysime „ConTempo“ festivalyje Kaune, elementai, buvo pritaikyti taip, kad atspindėtų karo Ukrainoje ir humanitarinės krizės situaciją. Kaskart statydami ir vis kitoje vietoje rodydami savo spektaklius specialiai ieškome erdvių, kurios būtų įkvėptos aktualių dabartinių įvykių. Be to, kadangi mūsų pasirodymai remiasi kūrybinio intymumo su publika kūrimu, būtent šiomis akimirkomis pajaučiame, kaip dabarties įvykiai žmonėse palieka savo pėdsaką, tad žmogiškai ir kūrybiškai negalime bėgti nuo emocijų ir konteksto, kurie yra svarbūs ne tik mūsų spektakliams, bet ir mūsų gyvenimui.
Pagrindinis iššūkis žiūrovams yra pasitikėti mumis ir leisti istorijai juos užlieti savo vyksmu.
– Gatvės spektaklio „Fugit“ išskirtinumas yra tai, kad tai yra labiau patyriminis spektaklis, į kurio veiksmą įtraukiama ir publika. Per pusantros valandos žiūrovai patys gali pajusti imigrantų, siekiančių pabėgti nuo dabartinės realybės ir ieškoti geresnio gyvenimo, jausmus: baimę, nežinomybę ir viltį. Tad, kaip spektaklio „Fugit“ istorija paveikia publiką ir kaip ją priima žiūrovai? Kokius iššūkius metate publikai kaip kūrėjai ir ko iš jos tikitės?
– Pasirodyme „Fugit“ judama neįprastose erdvėse ir komunikuojama naujais, neįprastais būdais. Galiu pastebėti, kad žiūrovai „Fugit“ visada sutinka su didelėmis emocijomis ir nuostaba dėl paveikios istorijos, kuri nėra pasakojama žodžiais, o labiau veiksmais ir kūno kalba. Todėl pagrindinis iššūkis žiūrovams yra tai priimti, pasitikėti mumis ir leisti istorijai juos užlieti savo vyksmu. Kai kurie žmonės, nesuprasdami mūsų meninės kalbos, tam pasyviai priešinasi, tačiau paties spektaklio istorijai niekas negali likti abejingas.
– Jūsų spektaklis „Fugit“ tampa vis kitoks, tarsi kaskart perrašomas, prisitaikant prie naujos vietos, kurioje numatytas spektaklis. Vietiniai kiemai ir apleisti pastatai tampa galimomis slėptuvėmis, o gatvės – skirtingais pabėgimo keliais. Ar galėtumėte pasidalinti keliomis detalėmis apie pasiruošimo procesą „ConTempo“ festivaliui Kaune?
– Žinoma, negaliu per daug išduoti apie kūrybinį procesą, tačiau pasiruošimas festivaliui Kaune paskatino simboliškai įtraukti karo Ukrainoje elementus ir savotiškai įžvelgti šį karinį konfliktą istoriniame Kauno miesto kontekste, kuris išgyveno daug šlovingų ir sunkių laikų. Taip pat norėčiau pastebėti, kad puikiai bendradarbiavome su visa „ConTempo“ festivalio komanda, kurios dėka pavyko atverti daugybę durų tiek tiesiogine, tiek ir perkeltine prasme, kad gatvės spektaklis įgautų kuo įdomesnį kūną.
Kartu su intriguojančiu kolektyvu „Kamchàtka“ festivalyje „ConTempo“ rugpjūčio 1–21 dienomis pasirodys daugiau nei 20 menininkų ir trupių iš Lietuvos bei Europos. Stebėti šiuolaikinio teatro, šokio, cirko, muzikos pasirodymus ir instaliacijas žiūrovai šiais metais kviečiami netradicinėse erdvėse Kaune bei Kauno rajone.
Festivalį pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, partneriai Prancūzų institutas, Prancūzijos Haute regionas ir Prancūzų institutas Lietuvoje. Rėmėjai: Nyderlandų scenos menų fondas, Ramon Llull institutas.
