Žurnalo numeriui apie socialinius tinklus rasti herojų, kuris jų nenaudoja, nebuvo tokia sudėtinga užduotis, kaip iš pradžių baiminomės. Pakako vieno klausimo instagrame, ir net keli kauniečiai pasiūlė Edgarą Klivį. Jis – Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Teatrologijos katedros vedėjas, Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) meno vadovas. Neretai tenka feisbuke matyti jo citatas, nuorodas į interviu, portretus – net nepagalvotum, kad paties Edgaro čia ir nėra. Ir jam nereikia. Skamba lyg utopija? Galbūt perskaitę šį pokalbį persvarstysite ir savo dienotvarkę.
Edgarai, tai kodėl jūs nenaudojate tų socialinių tinklų?
Gal logiškiau būtų klausti, ne kodėl kažko neturi, o kodėl kažką turi. Nes žmogus gimsta be socialinių tinklų, jis juos įgyja. Tai tada klausiu, kodėl jūs įsigijote socialinius tinklus? Nes paaugliai, pavyzdžiui, socialinius tinklus pradeda naudoti labai nekritiškai, nesprendžia, naudoti ar ne. Aišku, kad reikia naudoti, juk visi naudoja, juk nenori būti žiopliu klasėje. Radusis socialiniams tinklams, nebuvau toks jau visiškas jaunuolis. Kai buvau paauglys, dar kompiuterio nebuvo. Taigi galėjau rinktis, pagalvoti, reikia man to ar ne, gerai čia ar ne. Tu jau viską priimi įtariai. Apgalvoji, ar dar reikia gyvenime kažko. Nežinau, kaip jus, bet mane apima toks pojūtis, kad visko trupučiuką per daug.
Oi, tikrai. Bet draugai, žmona juose yra?
Dauguma naudojasi. Suprantu, kad dauguma mano amžiaus žmonių, kolegų irgi rinkosi, buvo sąmoningi, ne žiopliai. Jie naudojasi labai kritiškai, savo tikslams, nekelia kiekvienos nuotraukos, „nepostina“ kiekvieną dieną ir panašiai.
Iš kur jūs tai žinot, jei pats čia nesat?
Tiesą sakant, tai aš ir nežinau, tiesiog sprendžiu pagal tai, kad jie yra protingi žmonės. Jie ir patys taip sako: naudok kaip informacijos šaltinį, nereikia kiekvieną kartą „postinti“, gali išvis „nepostinti“.
O kas yra jūsų informacijos šaltiniai? Aš neretai net nespėju radijo įsijungti, bet jau žinau dienos aktualiją.
Bet tai juk panašus veiksmas – ar portalą įsijungti, ar feisbuką. Žinoma, žiniasklaidą aš vartoju. Turint galvoje, kad socialiniai tinklai filtruoja informaciją, kas tau yra svarbu, kas tau įdomu, tas tau ir ateis. Ar tikimybė gauti objektyvią informaciją didesnė iš žiniasklaidos nei iš socialinių tinklų?
Man tiesiog norisi visko susimažinti, kuo toliau į senatvę, tuo labiau tas pasireiškia (juokiasi). Ir jums pasireikš kada nors. Norisi truputėlį daugiau tuštumos, laisvo laiko, kas nesvarbu – išvalyti. Čia gal noras ne tiek laisvės, bet švaros, informacinės higienos. Norisi objektyvumo ir kokybės, mane domina gera žurnalistika. Apie kultūrą aš iš žurnalisto noriu sužinoti, tuomet iš kritikų, galiausiai iš akademinių kritikų. Esu longreadų mėgėjas.
Elektroninį paštą tikrai žinau, kad turite.
Paštas yra reikalingas mano darbui. Turiu du. Ir turiu nuolat juos tikrinti. Universiteto pašte gaunu per dieną kokius trisdešimt keturiasdešimt laiškų. Į dalį jų turiu vienaip ar kitaip sureaguoti. Tai irgi padaro socialinius tinklus man nereikalingus. Jei dar reikėtų žiūrėti, ką kiti „postina“, dar įsipareigoti… Per daug. O dar yra telefonai, žmonės skambina.
Nesijaučiate kartais, lyg būtumėte tas vienintelis, kuris ko nors nežino. Ateinate, pavyzdžiui, į darbą teatre ir apie kažką kolegos šneka, o nesuprantate?
Kultūros srityje to nebūna. Kultūra yra mano profesinis dalykas, turiu ja sistemiškai domėtis. Visur kitur būna, turbūt labiau tarp asmeninių dalykų, žmonių santykių dažnai atsilikęs esu.
Kalbant apie kultūrą, bent jau man net ir ne darbo metu norisi dalintis atradimais, įspūdžiais iš muziejų ar renginių. Rodos, ilsiesi, bet vis tiek nesusituri. O kaip jūs elgiatės? Kaip su artimaisiais, bičiuliais pasidalinate tuo, ką nuostabaus pamatėte?
Tenka tai pasilaikyti sau. Papasakoju gyvai. Galiu pasakyti: nueikite, šią savaitę dar rodo tą filmą ar panašiai. Taip pat su kolegomis pasidaliname knygomis. Arba jei vasarą aš ką nors perskaitau ir žinau, kad greitai nesusitiksime, nes atostogos ar panašiai, tai parašau elektroninį laišką savo knygų klubo kolegėms.
Tai čia toks jūsų asmeninis socialinis tinklas?
Galima ir taip sakyti. Bet aš tai darau labai retai, jei sėdžiu vienas prie kompiuterio vėlyvą vakarą. Kas, man atrodo, ir yra socialinių tinklų problema. Vienas naktį, dar jei išgėręs vyno, padarai dalykų, kurių paskui gailiesi, tai geriau, kad tavo socialinis tinklas būtų labai mažas.
Būna, kad reklama daug geresnė ir įdomesnė už kūrinį. Ko gero, taip neturėtų būti.
O kaip yra su jūsų tiesioginiu darbu, teatru? Socialinių tinklų įtakos, ypač jaunosios kartos kūrėjų spektakliuose, yra ir tik daugėja. Kaip į tai žiūrite?
Labai gerai, nors pats tuo nesinaudoju. Nesu technopesimistas. Priešingai, esu technooptimistas. Teatre mane labai domina gyvo ir medijuoto ryšys ir koordinacijos. NKDT per karantiną prodiusavau spektaklį, kuris buvo transliuojamas feisbuke. Toks naujas žanras – socialinių tinklų spektaklis.
Nebaisu, kad viskas galiausiai ir vyks tik socialiniuose tinkluose? Mašinos mus suvalgys, įstrigsime jų viduje?
Kaip sakiau, esu technooptimistas ir nemanau, kad šitos baimės labai pagrįstos. Man labiau kelia nerimą tai, kad socialiniai tinklai kuria naują kultūros formą, kurią amerikiečių mokslininkas Henry Jenkinsas įvardija kaip dalyvaujamąją kultūrą. Žmonės demonstruoja savo kūrybiškumą, kelia nuotraukas, viską, ką kūrybiško padaro, „postina“, ypač instagrame. Tai sukuria naują kultūros stadiją, kurioje yra labai daug ne tik vartotojų, bet ir gamintojų. Vadinasi, kultūrą kuria ne keli profesionalai, bet visi. Visi rašo apie kultūrą, visi reflektuoja, visi turi savo nuomonę, tuomet kultūros žurnalistų lyg ir nebereikia, nes kiti atlieka tas funkcijas. Taip pat ir mene. Visi fotografuoja, pavyzdžiui. Iš vienos pusės ta dalyvaujamoji kultūra atrodo labai progresyvi, gal taip ir turi būti. Nebelieka to kultūros elitizmo, kad štai yra genijus ir jį garbinanti minia, – tai jau truputėlį atgyvenę ir neįdomu. Šiuo požiūriu dalyvaujamoji kultūra pradeda keisti visą lauką, ne vien tik socialiniuose tinkluose. Bet tada iškyla kita problema. Vis dar esu labai prisirišęs prie profesionalų, man vis tiek reikia gerų kultūros žurnalistų ir kritikų, gerų profesionalių menininkų, tos kokybės, kurią jie sukuria, to formos meistriškumo.
Betgi net ir didžiausių bienalių kuratoriai galvoja apie tai, kaip meno kūriniai, ekspozicijos atrodys instagrame. Ar tai nedelvalvuoja meno?
Gal. Suprantu, kad meno kūrinio komunikacija tokiose institucijose kaip teatrai ar muziejai sudaro apie penkiasdešimt procentų visos veiklos. Penkiasdešimt procentų – kūryba, penkiasdešimt procentų – kalbėjimas apie ją. Nesu tikras, ar gali ši pusiausvyra keistis. Nors bent jau teatro pasaulyje taip nutinka, būna, kad reklama daug geresnė ir įdomesnė už kūrinį. Ko gero, taip neturėtų būti.
Kas atsakingas, kad tai neįsigalėtų?
Ko gero, vienintelė atrama šioje vietoje yra tie patys profesionalai, kurių balsai turi kažkaip girdėtis. Turi būti geri žurnalai, kuriuose geras kritikas pasako: kad ir kaip jūs reklamuotumėte, tai yra šūdas. Pūskite kiek norite tą savo burbulą, bet tai nėra gerai. Reikia kritikų, kurie įžvelgia skirtumą tarp to, ką „marketingistai“ pučia ir kas yra tikrovėje.
O jūs fotografuojate telefonu? Įdomu, nes aš, jei fotografuoju, tai dažniausiai tam, kad kur nors įkelčiau.
Dažniausiai tai, kas man gražiausia – savo dukras. Ir tos nuotraukos labai privačios, jų vis tiek niekur nekelčiau. Kartais fotografuoju gražius peizažus. Visgi kaip menotyrininkas labai gerai suprantu, ko jie verti, ir pasilaikau sau, galiausiai ištrinu.
Ar visa tai, ką aptarinėjame, reiškia, kad turite daug laisvo laiko? Ar jaučiatės sutaupantis tas kelias valandas per dieną, ar jos dingsta kažkur kitur?
Nenoriu savęs idealizuoti. Tai, kad nesu feisbuke, nereiškia, kad laiką leidžiu labai prasmingai, medituodamas ar į Kantą investuodamas. Kažkur kitur jį išeikvoju, vis tiek žmogui reikia tokio poilsinio laiko, kad ir „Netflixui“ pažiūrėti.
Dar grįžkime į teatrą. Nors nėra taip, kad lietuviai masiškai komentuotų įrašus apie spektaklius, visgi įdomių įžvalgų galima rasti ir feisbuke. Kaip NKDT meno vadovui, ar jums tokios paprastų žiūrovų reakcijos įdomios?
Teatre pilna žmonių, kurie nuolatos sėdi socialiniuose tinkluose, taip kad tokie dalykai nepraeina nepastebėti. Jei kažkas svarbaus pradeda lįsti, ir aš esu kaip nors su tuo susijęs, tai man tiesiog parodo. Tuomet pradedu skaityti ir galvoti, kodėl aš iš viso tai matau. Kodėl kažkoks žmogus, kurio aš nepažįstu, išreiškia kažkokią nuomonę, kuri niekuo nepagrįsta, labai emocinga ir dramatiška? Kažkodėl aš dėl to taip susinervinu ir galvoju: tu gali nematyti to kunkuliuojančio katilo, kur viskas yra aptarinėjama. Kai sulaukiu atsiliepimų iš studentų, šie dažniausiai supranta, kad pildo tam tikrą anketą, kad čia skaitys dėstytojas, ir nerašo ten nesąmonių, tai juos įpareigoja. Būna kritiškų atsiliepimų, tada galvoji: aha, kažką keisiu. O socialiniai tinklai yra toks atviras, ugnim besispjaudantis daiktas. Žmonės, kurių tu nepažįsti, sprendžia apie tavo darbą. Aš tiesiog noriu apsaugoti savo emocinį lauką. Kai neturi socialinių tinklų, susitaupo labai daug nervų.
