Dėl profesinės ligos – rašymo – per pastaruosius keletą metų apsupau save rašančiais žmonėmis. Vieni į tai žvelgia itin rimtai, o kiti užsiima paprasčiausiu savęs išreiškimu telefono užrašuose ar nuotraukų aprašymuose socialiniuose tinkluose. Ir negaliu teisti nei vieno – bet kokios formos saviraiška dažniausiai yra sveikas dalykas. Tam paantrino ir poetas, rašytojas (o ir slemeris), aktyvus feisbuko naudotojas Povilas Venta Kuprys, su kuriuo susitikome Laisvės alėjoje. Pokalbis prasidėjo pašnekovo pastebėjimu: „Jeigu neklystu, tavo feisbuko profilyje mačiau, kad mokeisi Edinburgo universitete Škotijoje.“ Nusijuokiau ir atsakiau, kad atėjo išties ganėtinai įdomūs laikai – pirmuosius įspūdžius dažniausiai susidarome iš to, ką matome socialinių tinklų profiliuose. Apie tai bei dar daugiau ir pasikalbėjome.
Jūsų gimtinė – Klaišių kaimas. Įdomu, ar jūsų kūrybai ši vieta priduoda kokių nors sentimentų? Ar visgi tokio akcento niekados nedėjote?
Tiesą sakant, niekad itin to neakcentavau – tame kaime gyvenau labai trumpai. Drįsčiau teigti, kad visgi esu ventiškis. Taip ir pasipildė mano vardas – Povilas Venta Kuprys. Kai ruošiau leisti vieną iš savo knygų, sužinojau, kad yra net penki mano bendravardžiai ir bendrapavardžiai. Pagalvojau, kaip aš galiu su tiek žmonių dalytis savo vardu? Taip ir nusprendžiau įdėti tą „Venta“, kad bent truputį išsiskirtų. Povilas nuo Ventos. Kaip sakydavo Roterdamietis – žmogus nuo Roterdamo, taip ir aš – žmogus nuo Ventos.
Venta – pagrindinė mano kūrybos, galvojimo ir minčių vieta. Visai kaip ir Alfonso Nykos-Niliūno buvo Nemeikščių kaimas. Jis iš ten išvyko 1944 metais, tačiau visą likusį gyvenimą bent kartą per savaitę prisimindavo, kur tame kaimelyje vaikščiodavo, kur kokie kalnai, upeliai ar koks kvapas namų trobos, – viskas išlikę atsiminimuose. Man gamta – labai panašus simbolis. Ventai esu parašęs turbūt keliasdešimt eilėraščių – ką Venta mąsto, ką Venta girdi, ko Venta nori. Vienas svarbiausių mano įkvėpimo šaltinių ir visų sensorinių jausmų sužadintojas – ritualinis maudymasis Ventoje arba buvimas ten, saulėlydžio stebėjimas. Visa tai man asocijuojasi su vaikyste – ten gyvenau iki 14-os metų. Turbūt dėl to tie kraštai ir žmonės, kuriuos pažinau iki to amžiaus, man labai svarbūs, skaudūs ir giliai širdyje nusėdę. Toks įdomus atsitiktinumas – mano uošvienė kilusi iš Užvenčio, tad taip tiesiai per laukus ir ta Venta netoliese. Atrodo, kad ji laiko mane surištą ir nepaleidžia.
Vos prieš keletą dienų grįžau iš to krašto – vyko poezijos atlaidai, kuriuose skaičiau kelis seminarus apie kūrybą, patį kūrėją ir vietą. Daugiau pavyzdžių – Roberto Louiso Stevensono, gyvenusio už Edinburgo, minėto Alfonso Nykos-Niliūno iš Nemeikščių, Salomėjos Nėries, Maironio. Ką poetui ar kūrėjui reiškia turėti savo vietą, kuri jam pati svarbiausia ir paveikia pačią kūrybą. Mano akimis, kiekvienas kūrėjas turi turėti savo vietą, savo stalą, gėlę, medį, galbūt net namus. Labai nedidelis procentas žmonių tampa gerais kūrėjais visiškai nutolę nuo savo kultūros ir vietos, tarsi gėlė persodinta į kitą žemę.
Jeigu pastebiu nepaprasto grožio medį, augalą ar dar ką, tai tą pačią akimirką stengiuosi tai užfiksuoti, aprašyti.
Turbūt įdomu ir tai, kad pradėjau kurti būdamas tik 63-ejų metų. Tekstus skyriau ir Kauno miestui ar Jiesios kalnui – normalu, kad po tiek laiko vieta kinta, tu ją įsimyli, įsisavini ir prisijaukini. Čia, Kaune, turiu savo ąžuolą, savo medį. Tik upės vis dar ne. Kažkodėl Nemunas man netapo artimas, kaip kokiam Justinui Marcinkevičiui. Ir, ne, aš nesilyginu su tais didžiausiais rašytojais, tik noriu pasakyti, kad vietos – labai svarbios. Pastaruosius 42 metus gyvenu prie VDU Botanikos sodo, kurį jau įsivietinau. Organizuoju ten renginius, stebiu besileidžiančią saulę, savo vaikus ir anūkus bėgiojančius aplink.
Savo pirmąją poezijos knygą „Pirmasis saulės spindulys“ išleidote ne taip ir seniai – 2016 metais. Atrodo, kad tuomet užsikūrė kūrybinis variklis, nes po to pasirodė „Medžiameldis“ ir „Potyriai trys“. Įdomu, ar vieną dieną jus aplankė įkvėpimas, o galbūt tiesiog pagaliau radote tam laiko?
Sakyčiau, kad tai lėmė tam tikros mano charakterio savybės. Visuomet stengdavausi kiekvieną darbą atlikti gerai – kartais net iki perfekcionizmo, tad dažniausiai nebūdavo laiko niekam kitam, tik darbui. Buvau atsakingas, vienu momentu tapau atsakingu darbuotoju, tuomet ėmiau vadovauti ir visiems tiems vykdomiems darbams. Sukausi kultūros pasaulyje, lankydavau įvairiausias operas, teatrus, parodas, skaitydavau daug poezijos. Ir toje literatūroje buvau, tačiau niekada pats nekūriau. Buvau vartotojas. Kaip ir minėjau, nebuvo kada. Gyvenau užsisukusiame rate – šeima, darbas, namai ir pinigai. Sukausi, sukausi, kol užaugo vaikai.
Kiekvieną dieną jaučiau, kad esu kažkur ne čia. Ir, atrodo, ilgainiui smegenyse įvyko kažkoks posūkis, nes vienu momentu ėmiau kurti – iš manęs pradėjo eiti poezija. Kartais rašydavau nesustodamas net po kelias valandas. Žinoma, trečdalį išmesdavau, bet kažkas likdavo. Profesionaliai vertinant, tai nėra labai brangūs kūriniai, labiau tokio liaudiško poeto kūryba. Primityviai visa tai yra skirta brangiausioms moterims mano pasaulyje – močiutei, mamai, žmonai, dukrai ir anūkei, norėjosi joms atiduoti tam tikrą duoklę. Su visomis turėjau itin gerus santykius, net ir su uošviene. Man pavykdavo labai gerai sugyventi su jomis, tai ir pagalvojau – kodėl gi neskyrus joms knygos? Pavyzdžiui, knyga „Pirmasis saulės spindulys“ skirta mano anūkei arba dukraitei – taip aš ją vadinu. Man buvo didelis kultūrinis, emocinis ir net fizinis šokas susilaukti palikuonių iš savo vaiko, bet čia turbūt kiekvieno senelio ar močiutės silpnybė. Toje knygoje buvo dalis, skirta ir Ventai, ir Pavenčiams, Papilei ir kitoms vietos, senovės baltų tikėjimo reikalams, mitologijoms. Ta knyga gimė todėl, kad manęs nebeslėgė tos atsakomybės, sunkus kasdienis darbas. Pakildavau nuo žemės ir to įkvėpimo nebetrūkdavo – taip ilgainiui supratau, kad man reikia kurti. Iš pat pradžių savo rašliavas parodžiau tikram poetui, vienam Kauno rašytojų sąjungos asmeniui, kuris pasakė, kad tarp manų tekstų yra keliolika ar vos keli, kurie gal ir yra vertingi. Sukilo vidinis noras viską dar labiau patobulinti – nunešiau tekstus redaktoriui Robertui Keturakiui, kuris prisilietė prie mano knygos. Spėjau paduoti jam perskaityti ir buvau turbūt priešpaskutinis žmogus, kurio knygą jis koregavo.
Šalia įvairiausių jūsų pristatymų vis matydavau paminėtą labai mano pačios mėgstamo A. Nykos-Niliūno vardą, ir šiandien jį vis paminite. Smalsu – kodėl? Jis jus įkvepia, o gal jaučiate artimumą dienoraščių tematikai?
Ilgai apie jį nieko nežinojau, bet tada kažkas iš aplinkos užvedė ant kelio sakydamas, kad yra toks įdomus poetas, labai mylėjęs Nemeikščius. Po kiek laiko man į rankas netyčia papuolė vienas tomas – perskaičiau ir susižavėjau. Jis rašydavo kiekvieną dieną – kaip susitiko su savo dukra, su kitais rašytojais. Pirmajame tome aprašė to meto Lietuvos šviesuolius, kurie karo metais išvyko į Vakarus – kaip jie atrodo, kaip ir ką kuria. Sužinojau labai įdomios informacijos apie šalies rašytojus, menininkus, net ir sovietinio ar posovietinio laikotarpio žmones, su kuriais bendravo. Turbūt labiausiai man visgi patiko tas vidinis erdvės pajautimas – vis pasakodavo, kad eina gatve, ką mato, koks kvapas. Visa ta nostalgija man labai artima. Įdomu tai, kad jis niekuomet nesutiko grįžti į Lietuvą ir liko ten, nors iš tiesų buvo prie tų Nemeikščių prisirišęs. Didysis jo gyvenimo konfliktas – jeigu kažko labai sieki, tačiau negauni, tai visuomet jaučiama didelė įtampa.
Po to aš susidomėjau šiuo žanru, supratau, kad dienoraštis – labai svarbus dalykas, nes ne tik savo jausmą parodai, savo požiūrį, bet ir į kultūrą, į politiką žvelgi, užfiksuoji, kas tuo metu vyksta. Ir viskas, ėmiau rašyti. Šie metai – penkti, kai rašau. Pastaruosius dvejus tai darau netgi kasdien ir dar viską transliuoju į feisbuką. Šiandienos rytą irgi tam skyriau. Žinoma, dabar viską atrinkinėju – išleidau jau keleto metų užrašus, ketinau leisti ir kitų, tačiau leidyba – labai brangi. Mano buvę moksleiviai, studentai, tapę verslininkais, seniau rėmė didžiąją dalį leidimo, prie kurio ir pats prisidėjau. Visgi dėl finansinių aplinkybių nutariau sustoti. Dabar platinu daugiausia draugams, pažįstamiems arba tiems, kurie parašo man asmeniškai.
Tiesą sakant, atrodo, kad rašančių dabar Lietuvoje daug daugiau negu skaitančių – visi nori dalyvauti toje kūryboje. Kai ėmiau kurti poeziją, pamačiau, kiek žmonių Skuode, Mažeikiuose, Pasvalyje ar Marijampolėje taip pat užsiima kūryba. Vieni kūriniai labai prasti, kiti mažiau, o dar kiti net puikūs. Pilna Lietuva rašančiųjų klubų, asociacijų, draugijų ir įvairiausių poetų pievelių. Apie tą patį kalbėjausi ir su viena muzikante, kuri sakė, kad visiškai tas pats su grojančiais ar muzikuojančiais – grojimų klubų, asociacijų taip pat netrūksta. Kažkur skaičiau, kad Islandija – pirmoji šalis pasaulyje pagal išleistas knygas vienam gyventojui. Pradedu galvoti, kad čia, Lietuvoje, turime labai panašią situaciją su poeziją kuriančiais. Bet negali nieko sakyti – galbūt tai asmens gyvenimo svajonė. Tas žmonių kūrybinis patosas ir potencialas iš tiesų mane labai žavi.
Tiek knygos „Potyriai trys“ pratarmėje rašėte apie tikėjimą gerumo valia, tiek pristatydamas ją sakėte: „Rašydamas matau vidinį džiaugsmą, mane rašymas gydo. Rašyme turi būti gėrio, džiaugsmo.“ Žmonės sako, kad tai yra ir džiaugsmo, ir džiugesio, o gal ir nerimo knyga. Pasidarė įdomu, ko šia knyga siekiate jūs pats? Labiau kalbu apie skaitytojų potyrį skaitant.
Rašymas man – kūrybinė terapija. Jeigu pastebiu nepaprasto grožio medį, augalą ar dar ką, tai tą pačią akimirką stengiuosi tai užfiksuoti, aprašyti. Ir kuo daugiau dėmesio skiriu pozityviems pastebėjimams – tada jaučiu, kaip mano vidus švarėja. Nors, tiesą sakant, dar bent keletą kartų per mėnesį sapnuoju savo buvusį darbą – ką nors lydžiu, planuoju konferencijas, atsiskaitau įvairiausias ataskaitas ir atsikeliu visiškai šlapias. Man tai labai giliai įstrigę atmintyje, dėl to džiaugiuosi kūryba, kuri man padeda dažniau jaustis pozityviai, sveikiau bei džiaugsmingiau gyventi. Man atrodo, su amžiumi žmoguje daugėja liūdesio ar nusivylimo, nostalgijos. To negatyvo žmogaus prigimtyje natūraliai yra kur kas daugiau – ar tai kapitalistinė, ar socialistinė santvarka, bet kai esi jaunas, vis tiek sugebi rasti aplinkoje daug pozityvo. Net ir tose žiauriose sąlygose.
Tiesa, iš prigimties aš esu edukologas ar andragogas – užsiimu suaugusiųjų ugdymu. Mokiau tiek mokytojus, tiek dėstytojus, tiek kitų specialybių žmones. Ir man labai svarbu vieno žmogaus įtaka kitam žmogui. Pavyzdžiui, į kiekvieną prašymą ateiti pasikalbėti aš visuomet stengiuosi atsakyti teigiamai. Noriu sukurti galimybę reikštis, veikti. Mano prigimtyje – duoti ką nors kitam. Atrodo, ką aš galiu dabar duoti? Juk visos mano karjeros pasibaigusios. Bet juk galiu konsultuoti, padėti pastebėti daugiau žydėjimo, daugiau geros muzikos. Labai mėgstu gauti atsiliepimų apie perskaitytą knygą – pats irgi dalinuosi. Dabar kiekvieną dieną ryte išsiverdu kavos ir žiūriu, kas feisbuke vyksta. Stebiu, kaip žmonės reaguoja į mano rytinius potyrius, ką rašo. Jaučiu tą sąskambį su kitais žemiečiais, nors kartais dalykus truputį ir hiperbolizuoju.
Savo poetine kalba knygoje „Potyriai trys“ pristatote išgyvenimus, trumpus filosofinius apmąstymus ir žmogaus koegzistencines patirtis. Įdomu tai, kad kiekvieną dieną savo tekstais dalinatės feisbuke. Kaip suprantate šios platformos naudą skleidžianti tuos potyrius?
Kaip ir minėjau, dažnai truputį hiperbolizuoju tai, ką patiriu. Viskas dėl to, kad užkabinčiau skaitytoją. Kartais skausmą tarsi sumažindamas, o kartais, pavyzdžiui, dėl karo, vaikų ir kitų nelaimių, viską sustiprindamas. Galbūt ir kitas tą skausmą pajus labiau, paaukos Ukrainai. Bandau asmeninius išgyvenimus apipavidalinti meniškai taip, kad tai darytų poveikį. Dažnai būna, kad rodau ką nors gražaus. Puikus pavyzdys – Dabininkės dvaras, kuris buvo Vladimiro Zubovo nuosavybė, dabar iš lėto restauruojamas, aplinka kiek pobjaurė, aplinkui vien statybinės medžiagos, nes viskas tvarkoma. Rašau feisbuke apie vykstančius procesus ir apie tai, kaip viskas po truputį gražėja, ir iškart atsiranda komentaras: „Bet vis tiek viskas taip apleista, kad dvaras tuoj išnyks iš žemėlapio.“ Vis dar labai daug negatyvo. Ir į tą mano pozityvą piktas ir nusiminęs žmogus dažnai nežino, kaip reaguoti. Bet aš vis tiek mėginu savo gerais potyriais tuos žmones užkrėsti pozityvu, kad jie nesedėtų liūdni apmusijusioje kamaroje, o matytų, kad ir saulė teka, ir žolė kiek kitokia.
Ta būtis gali būti tokia paprasta, bet labai žavi. Būna, kad seni pažįstami iš Skuodo sako, kad bepigu man čia, Kaune, Botanikos sode. O aš visad ir atsakau – o pas jus ar liepos žydi? Gi žydi. Ar teka upė? Teka. O kada paskutinį kartą buvai įbridęs į tą upę, pėdomis mindei žvyrą ar smėlį? Ir nebežino. Didelė dalis žmonių yra įkritę į zyzimo, nepasitenkinimo duobę, o aš vis bandau tarsi švietėjas pasakyti, kad viskas yra kur kas paprasčiau, negu atrodo. Tai savo „Potyriai trys“ užrašais ir darau.
Dar mane žavi sklaidos galimybė. Būna, kokie keturi ar penki bičiuliai pasidalina mano tekstais ir taip viskas sklinda. Pastebiu, kad visiškai nepažįstami žmonės pradeda skaityti, komentuoti. Kartais nuvykstu į kokį renginį už 200–300 kilometrų ir žmonės man sako: „Pažįstu tave iš feisbuko.“ Net būna, kad tie žmonės iš už ekrano tampa tikrais draugais, nes būna pereitas tas pirmas tiltas socialiniuose tinkluose. Žinoma, yra ir daug pavojų. Gali pradėti sekti ir ne tokius pozityvius dalykus ir taip įkristi į liūną. Bet, tiesą sakant, šiuo metu nematau skvarbesnės, galingesnės priemonės. Pasitaiko visokių atkirčių, komentarų, tad reikia kantrybės – aplink iš tiesų daug kenkėjų. Ypač kalbant apie kokį senovės baltų tikėjimą – užpuola visokios davatkos, tad reikia mokėti nepasiduoti tam pykčiui. Kartais pats nesusilaikau ir savo potyriuose gana aštriai pasisakau, tad retkarčiais kas nors vis galvoja, kad tai atkirtis, lyg gynyba, nors tai tik mano mintys.
Socialiniai tinklai – labai galingas ginklas. Turiu įkūręs „Akademija 60+“ VDU Botanikos sode, kurioje vyresniems žmonėms pasakoju, kaip sveikai maitintis, judėti, sportuoti, galvoti ar sveikai bendrauti. Nieko nekviečiau, pranešiau, kad organizuoju tokius užsiėmimus. Trejus metus mąsčiau, kaip tai padaryti, tris mėnesius dariau ir viskas pavyko. Kaip interviu metu Kotrynai Lingienei sakiau, pirmus 60 metų dirbau sau, savo šeimai ir savo kraštui, o dabar dirbsiu kitiems. Vieną kartą pasižiūriu – 80 žmonių skaito, ką mes darome toje akademijoje. Tai tik įrodo, kad socialinių tinklų galia yra didžiulė, nes mes ten net nelabai ką ir komunikuojame, dažniausiai tik pasidaliname tuo, ką veikiame. Būna, kad sulaukiame ir blogų komentarų, kurie plečia ir blogus žmonių ketinimus, kurdami mitus apie tą sveiką nuostatą, todėl vis vyksta kova. Pavyzdžiui, dabar, karo Ukrainoje kontekste, matau tiek daug netikrų anketų, kurios kažkam dirba. Tai gadina ir kultūrinius, ir poetinius pasisakymus.
Apskritai socialinių tinklų svarba ir reikšmė – netikėtai gera ir reikalinga. Įdomu tai, kad per klasės susitikimą sužinojau, kad net septyni klasiokai nesinaudoja socialiniais tinklais ir apskritai internetu. Jeigu jiems reikia sužinoti, kada važiuoja autobusas – tenka vykti į stotį pasižiūrėti į tvarkaraštį. Gyvenimas kiek sudėtingesnis, pripažinkime.
Žinoma, feisbuke pasitaiko įvairių žmonių. Esu užblokavęs ne vieną keikūną, kai parašai vieną dalyką, o jis supranta ką kita. Prasideda ginčijimasis apie skirtingus dalykus. Pavyzdžiui, imu aiškinti ką nors apie Alfonsą Nyką-Niliūną ir iškart prasideda komentarai: taip mylėjo tą savo kaimelį, o į jį niekada taip ir negrįžo, koks šunsnukis. Nukreipia temą į visai kitą pusę ir ima tuo manipuliuoti, erzinti.
Socialinių tinklų kontekste matote daugiau naudos ar kenksmingumo pačiam žmogui, jo pasąmonei ir nuomonės formavimui apie aplinką?
Manau, naudos. Bet čia taip pat kaip ir realiame gyvenime – su vasariniais batais nuėjęs į purvyną tampi purvinas iki kelių. O su tais pačiais batais nuėjęs į žalią žolę, išlieki švarus. Internete užklydęs pas blogus žmones, pradedi kivirčytis, netenki pusiausvyros ir net kartais kelioms dienoms tampi piktas. Tie socialiniai tinklai tokioje aplinkoje paveikia neigiamai ir smogia į galvą. Dėl to reikia stengtis apsisaugoti – atsisakyti draugų, kurie nuolat verkšlena, nepriima tavo palaikymo ir nesikeičia. Kartais matosi, kad žmonėms yra gera save kankinti, dejuoti – tai tam tikras psichologinis tipas, kurio stengiuosi vengti. Gerai, kad socialiniuose tinkluose galime rinktis, su kuo draugauti, ir naudotis tinkama dirva skleisti pozityvumą. Tai ginklas bei mūsų visų ateitis, kol atrasime ką nors naujo.
