Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus fondai nuolat pasipildo eksponatais, susijusiais su tautinio atgimimo – XX a. pabaigos Dainuojančios revoliucijos – istorija. 2022 m. į muziejų atkeliavo Tautinio atgimimo sąjūdį menančios kanklės, pagamintos pagal muziejuose saugomus senuosius pavyzdžius. Šiomis kanklėmis skambino Kauno m. folkloro sąjūdžio dalyviai, Tautinio atgimimo skatintojai.
XX a. pabaigoje Lietuvoje gyvavo iš kartos į kartą perduodama kankliavimo tradicija. Ją tęsė ir tebetęsia Skriaudžių kanklininkai Suvalkijoje (Sūduvoje), Aukštaitijoje – Krekenavos kanklininkų būrelio nariai (Stasio Rudžio ir Onos Rudienės mokiniai), Svėdasų kanklininkai. Tuo metu dauguma vyresnės kartos kanklininkų, skambinusių koncertinėmis kanklėmis, buvo vienaip ar kitaip prisilietę prie tradicinio kankliavimo: buvo mokęsi pas kanklių tobulintoją Justiną Strimaitį, buvo girdėję kankliuojant Leoną Puskunigį, Antaną Degutį, Kazį Banionį ir kitus Skriaudžių arba Aukštaitijos kanklininkus ir mokėjo kankliuoti tradiciniu būdu, o XX a. pradžioje pagamintos suvalkietiškos ar dvigubastygės aukštaitiškos kanklės buvo saugomos ne vienoje lietuvių šeimoje. Meistras Juozas Lašas gamino dvigubastyges kankles, kurių paklausa suaktyvėjo Tautinio atgimimo metu. Vis dėlto XX a. 9 deš. sukėlė senųjų instrumentų gaivinimo bangą tautinės kultūros puoselėtojų pasaulyje.
Kodėl reikėjo rekonstruoti muziejinius eksponatus, 9 stygų kankles, kuriomis grojančių muzikantų ar jų įrašų neišliko? Atsiminimais apie folkloro sąjūdį, etnografines ekspedicijas ir kanklių gamybą pasidalijo muzikos instrumentų meistras, XX a. 8–9 deš. vykusio folkloro sąjūdžio dalyvis Artūras Šuliokas. Pasak jo, tiek etnografus, tiek folkloro mėgėjus, pirmųjų etnografinių ekspedicijų dalyvius žavėjo kaimo žmonių paprastumas ir nuoširdumas, jų kukli ir paprasta buitis, o labiausiai – senųjų liaudies dainų gelmė. Į magnetofono juosteles stengtasi įrašyti tai, kas tuo metu jau sparčiai nyko, tai, kas atrodė seniausia, vertingiausia.
Ekspedicijų metu išmoktos dainos, rateliai ir šokiai skambėjo Vilniaus ir Kauno aukštųjų mokyklų studentų, žygeivių klubuose, kūrėsi folkloro ansambliai, juose pradėjo skambėti kaimo muzikoje įprasti instrumentai – skudučiai, lamzdeliai, armonikos, basetlės ir kiti. Tačiau visiems žinomos XX a. technologijų paženklintos Skriaudžių ar Aukštaitijos kanklės šiame kontekste atrodė per daug modernios. Bendraminčiai, folkloro atlikėjai Latvijoje, vadovaujami etnomuzikologo Valdžio Muktupavelo (Valdis Muktupāvels), tuo metu jau skambino atkurtomis senosiomis koklėmis (kokle – lat.).
Taigi Vilniuje 9 deš. pabaigoje tradicines kankles pagal muziejuose saugomus pavyzdžius ėmėsi gaminti meistrai Egidijus Virbašius, Jonas Bugališkis (Vilniuje), Albertas Martinaitis (Šiauliuose), Alfredas Lučinskas (Plungėje), ir kiti.
Bendraminčių paskatintas, senųjų muzikos instrumentų gamybos ėmėsi kaunietis Artūras Šuliokas. Gimęs 1956 m., Artūras Lietuvos žemės ūkio akademijoje įgijo inžinieriaus hidrotechniko specialybę, vėliau dirbo Fizikinių techninių energetikos problemų instituto hidrologijos laboratorijoje, visuomeniniais pagrindais vadovavo LŽŪA turizmo sekcijai. 9 deš. pabaigoje ėmėsi muzikos instrumentų gamybos, senovinių papuošalų gamybos, krosnių statymo amatų, vėliau iš Kauno persikėlė gyventi į Aukštaitiją.
Į muziejaus fondus patekusios Artūro Šulioko 1989–1990 m. pagamintos kanklės mena folkloro sąjūdžio muzikinius eksperimentus ir su jais susijusius įspūdžius. Kaip pasakoja Artūras Šuliokas, atkuriant kankles teko ne tik remtis muziejų eksponatais, bet ir išspręsti ne vieną jų mįslę, panaudoti savo žinias ir supratimą: kaip pagaminti vieno ar kito modelio kankles, kad jos būtų skambios, o užtempus stygas, per laiką kanklės nesideformuotų. Kokias stygas užtempti, kaip derinti?
Iki šiol tradicinių kanklių muzika – tai atgaiva pavargusiems nuo miesto triukšmo ir kasdienybės įtampų.
Kanklės buvo gaminamos pagal senąsias technologijas: skobiamos kaltais, nenaudota klijų, nelakuotos, su mediniais veržikliais stygoms. Pradėję skambinti, pasak meistro, žmonės labai nustebdavo išgirdę tokį minkštą ir švelnų jų skambesį. Prie jo kanklininkai labai greitai priprasdavo ir kitų kanklių jau nenorėdavo. Žinoma, labai svarbu atrodė tai, kad kiekvienas instrumentas buvo vienetinis, ne pirktas parduotuvėje, o pasidarytas pačių ar draugų. Bendros patirtys žygiuose, ekspedicijose ir nuolat patiriant sovietų spaudimą suteikė instrumentui sakralumo.
Tradicinės kanklės, atkuriamos pagal senuosius pavyzdžius, greitai išpopuliarėjo folkloro mėgėjų aplinkoje. Tą lėmė daug aplinkybių: nesudėtinga išmokti skambinti, instrumentas nedidelis ir patogus nešiotis, taip pat daug reikšmės turėjo instrumento tembro švelnumas. Iki šiol tradicinių kanklių muzika – tai atgaiva pavargusiems nuo miesto triukšmo ir kasdienybės įtampų. Šiuo metu meistrai gamina 9–12 stygų kankles, pasitelkdami šiuolaikiškus įrankius, bet vis tiek kiekvienas rankų darbo instrumentas yra kitoks, skiriasi jų tembras, o meistrai eksperimentuoja kurdami kartais net šiuolaikišką dizainą, ieškodami švelnaus ir gilaus skambesio.
