1972-ųjų lapkričio 6-oji. Tokia data įrėžta ant vienos iš silikatinių plytų, sumūrytų į sieną K. Donelaičio gatvės kieme tarp 72-ojo ir 74-ojo namų. Tiesa, tai tik sienos viršus. Žemiau – tarpukario laikotarpio juosta, o po ja – ir carinis sluoksnis. Pasirodo, 1930-aisiais nuspręsta nuleisti Donelaičio gatvės lygį, suvienodinti jį su Laisvės alėjos… „Kaip Europoje.“ Ir net vienas iš kiemo namų, daugybę savininkų turintis medinukas, stovi ant santykinai naujų pamatų.
Tiek spėjau sužinoti per pirmas kelias pažinties su Inga ir Žygimantu Šarakauskais minutes. Pasisekė, kad šiuos kauniečius spėjau pagauti, – vasaras jie, prisistatantys laisvais žmonėmis, leidžia sodyboje Mažojoje Lietuvoje. Susipažinimo pretekstu tapo jau minėtoji miesto virsmą žyminti siena, kurią praėjusių metų pabaigoje papuošė didelis užrašas „Fluxus Labas!“. Tai „Kaunas 2022“ bendruomenių programos projekto „Fluxus Labas! kiemas“ rezultatas. Užrašas sudarytas iš kelių šimtų molio keramikos plytelių. Nė vienos nėra tokios pačios, kiekvieną kūrė vis kitas žmogus, palikęs vis kitą įspaudą: „Manykim, trys šimtai žmonių čia tikrai sudalyvavo.“
Pirmiausia kiemo gyventojai įspaudė savo delnus (kai kas ir pėdutę, kuri šiandien į plytelę gal ir nebeįtilptų), prisijungė Kauno „Arkos“ bendruomenės nariai. Vėliau, pernykštės Kiemų šventės metu, įvairiausių dalykų prižymėjo dirbtuvių suvilioti Laisvės alėjos praeiviai. Ne tik kauniečiai, bet ir iš visai tolimo užsienio atvykę. Yra, pavyzdžiui, Marvelės gyventojo pypkės atspaudas ir net įamžinta bitė (ar kamanė?), meninio akto išvakarėse įgėlusi Žygimanto antros eilės pusbroliui. Gretimoje plytelėje – švirkštai. Adrenalino, kurį suleido pusbrolio sesuo. Jie išgelbėjo žmogaus gyvybę, tad irgi nusipelnė likti istorijoje. Šios giminių buvo gaminamos Šarakauskų sodyboje, į kurią ir šiaip užsuka daug svečių. „Taigi šio projekto dėka daugybė žmonių – olandų, vokiečių, žydų, japonų, italų – sužinojo, kad yra tokia srovė – Fluxus, ir kad ji – absoliučiai lietuviška. Ir ją žino pasaulis! Kokie mes dideli, mes pasaulinės kultūros dalis.“
Šie laiptai, žinokite, turi istoriją – jie yra iš kitos pusės Donelaičio gatvės. Kažkokie žmonės privatizavo pastatą ir nusprendė viską griauti, vietoje to pastatyti kažką gražaus.
Anot Žygimanto, šis užrašas – absoliučiai fliuksistinis dalykas: „Viskas, ką žmogus daro, yra menas, ir nereikia pergyventi, ar kiti supras, ar laikys menu.“ „Arba kad nepavyko“, – priduria Inga. „Profesionalūs meninininkai pergyvena, ar rezultatas bus įvertintas pinigine išraiška, o fliuksistai dėl to nesistengia – ir visi, kas šiame dalyke dalyvavo, yra fliuksistai“, – įsitikinęs Žygimantas.
Įdomu, kad pora iš savo namų šio užrašo net nemato. Geriausiai jis matomas iš gretimo kiemo, nuo kurio skiria nedidelis slenkstis. Tiesa, morališkai slenkstis aukštesnis. Didelių draugysčių su „anuo kiemu“ nėra – pasak mano naujų pažįstamų, kuriant užrašą „anie“ juokėsi, kad buvo galima bent jau tas silikatines plytas nutinkuoti. Neva jiems negražu. Bet „Fluxus kiemu“ tapo šis, o ne anas. „Čia yra gražu – mes taip manome“, – sako Žygimantas.
Siena netinkuota, bet joje likusi įbrėžta data, melsvas plotas – buvusio sandėliuko liudininkas. Yra ir dabar jau užaugusių vaikų paliktų įrašų. O vėliau bus vynuogių. Nuolatinėje saulėkaitoje joms turėtų patikti. Pasirodo, vynuoges – keturiasdešimt rykščių – augino čia kadaise gyvenę žydai, kurių kaunietiškas gyvenimo istorijas nutraukė Holokaustas. Inga ir Žygimantas šią sieną vadina „raudų siena“. Anot vyro, kiekvienam miestui būdinga kultūrų samplaika, nedera to pamiršti: „Gyvenimas toks jau yra – istorija tragiška, gyventojus išvežė į IX fortą, jie negrįžo. Ana ten, kur katinėliai sėdi, kadaise veikė pirmoji Kaune dviračių parduotuvė.“ Kiemo vartai buvę mediniai – dabar tai liudija tik nedidelė tautiniais raštais marginta detalė. Beje, apie liaudies raštus. Žygimantas papasakojo, kad kaimuose randamos lelijėlės ir kiti lobiai, pavyzdžiui, ant skrynių buvo tapomi žydų kromelninkų: „Visa tai mūsų visų“, – įsitikinęs pašnekovas, čia vedantis paraleles ir su mūsų nerimu dėl Ukrainos. Nes tai – apie savus.
Galbūt meninių inkliuzų netrukus čia rasis ir daugiau – Žygimantas užsimena apie actioną įvažiavime į kiemą. Prie Fluxus sienos galbūt rasis mobilių konstrukcijų, kviesiančių prisėsti kiemą atradusius miesto maklinėtojus. Ar nebaisu, kad turistų padaugės? Pašnekovai tvirtina tai žinoję ir, jei tokios baimės būtų, nebūtų šio užrašo kūrę. Geruoju pamini ne taip toli esančią Kiemo galeriją, kuri atvira visą parą – ir tai matoma jau iš gatvės. „Dabar pas mus lyg trūksta traukos – va, Ožeškienės gatvėje patys vartai, rodosi, kviečia užeiti.“
„Šie laiptai, žinokite, turi istoriją – jie yra iš kitos pusės Donelaičio gatvės. Kažkokie žmonės privatizavo pastatą ir nusprendė viską griauti, vietoje to pastatyti kažką gražaus“, – dar vieną netikėtumą iš kišenės traukia Žygimantas, rodydamas į savo namų lauko laiptinės konstrukciją, menančią turbūt dar caro laikus. Jam trečdalį tų akyse nykusių laiptų per gatvę pernešti (su KVAD leidimu, žinoma) padėjo dvidešimt vyrukų iš tuometinės vakarinės A. Martinaičio dailės mokyklos, kurioje Žygimantas, trečios kartos kaunietis, dirbo. Šiame kieme jis gyvena nuo maždaug 1977-ųjų, kaip juokauja, atitekėjo upe iš Fredos. Yra seniausias šio kiemo gyventojas!
Dabartinė šio kiemo kaimynystė – tvirta, iš tiesų lyg sutvirtinta šio meninio projekto, kurio vyksmas padėjo išspręsti ar į šalį nustumti ne tokius svarbius gyvenimiškus klausimus. Programos „Fluxus kiemas“ skelbimas atsirado, rodosi, pačiu metu. Visi pasiskirstė darbais: kas idėją ruošė, kas popierizmus tvarkė, kas užsiėmė sklaida, o kas sauga. Kaimynai ne vasaros sezono metu renkasi penktadieniais, aptaria visas svarbias aktualijas. Velykos, kitos šventės – žinoma, kartu. „Tai jei baigiasi druska, turite pas ką nueiti?“ – klausiu. „Einame ne druskos skolintis, o vakarienės valgyti“, – juokiasi Inga.
Užeikite ir jūs, tik gal ne druskos. Užeikite patyrinėti ir paspėlioti, kas užkoduota šimtuose „Fluxus Labas!“ plytelių. Atsargiai, neužmindami ant tulpių, prisėskite ant medinės kėdės, privirintos prie šulinio dangčio. Kartokite.
