Šeši tūkstančiai žmonių, sujungusių delnus ir pečius, siunčiančių meilės energiją už savo laisvę kariaujančiai Ukrainai. Ne, tai ne protesto akcija ar mitingas kur nors centrinėje miesto aikštėje. Tai šeši tūkstančiai žmonių, kovo 31 d. vakarą Kaune susirinkusių pasiklausyti, ką ir kaip apie performanso meną ir gyvenimą mene kalbėjo Marina Abramović. „Paskaitą pratęsiu dėl to, kad šiuo metu vyksta karas“, – pradėdama vakarą tarė bene atpažįstamiausia meno pasaulio atstovė, aplankiusi Kauną.
Į savo bičiulio Jono Meko tėvynę menininkė atvyko atverti retrospektyvinės parodos „Būties atmintis“. Atidarymo renginį palydėjo ir atvira paskaita „Žalgirio“ arenoje „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis“. Ją vainikavo meninė Ukrainos palaikymo akcija bei trumpa, bet efektinga klausimų ir atsakymų sesija. Tai – vieni gausiausio tarptautinio susidomėjimo sulaukusių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos renginių.
„Tai didžiausia auditorija, prieš kokią man yra tekę kalbėti“, – galbūt juokais, o gal ir visiškai rimtai pasisveikino su į Kauną iš visos Lietuvos, taip pat užsienio, suvažiavusia publika pasisveikino iš Serbijos kilusi menininkė. Tuometinę Jugoslaviją į liberalius Vakarus, kur sužydėjo kaip menininkė, prieš beveik penketą dešimtmečių iškeitusi M. Abramović per geras dvi valandas išdėstė išsamų įvadą į performanso meną ir šio įtaką kitoms, dažnai labiau tradicinėmis laikomomis, meno sritims.
Nuorodas į būtinus žinoti menininkus bei jų darbus – performansų vaizdo įrašus, muzikos kūrinius, filmų ištraukas – viena populiariausių šiuolaikinio meno atstovių pasaulyje papildė įžvalgomis apie menininko vietą žmonijoje, geriausio rezultato padedantį siekti pačios išgrynintą metodą, santykius su kitu ir buvimo menininku kainą, kuri susideda ir iš aukojimosi, kančios bei vienatvės.
Fragmentiška, tačiau plati jos pačios kūrybos perspektyva vieniems tapo savalaikiu pasikartojimu to, kas skaityta, girdėta, matyta, bei sąsajų suvedimu prieš aplankant parodą Kauno paveikslų galerijoje, kitiems – raktu į tolimesnę pažintį su šiuolaikiniu menu ir, rodosi, neribotomis jo formomis bei žmogaus proto ir kūno galimybėmis.
„Buvusi Jugoslavija buvo tiltas tarp Rytų ir Vakarų – o ant tilto dažniausiai pučia vėjas, sąlygos čia atšiaurios“, – taip menininkė pradėjo aiškinti skirtumą tarp rytietiškos ir vakarietiškos kūno sampratos. Ji teigė, kad vakariečiai prisirišę prie technologijų, o Rytuose remiamasi intuicija ir kūno galia. „Esu daugybę kartų buvusi Rytuose, dalyvavusi galybėje ritualų – ne kaip stebėtoja, o iš tiesų dalyvavusi tam, kad suprasčiau, kaip geriausiai galiu išnaudoti savo kūną, kad atitolinčiau savo protines ir fizines ribas – to išmokusi, galiu rytietiškas praktikas vežti į Vakarus ir kurti meną.“
Įdomu, kad religija ir netikėjimas niekuo, išskyrus savimi, menininkės gyvenime persipynę – vaikystėje prižiūrėta itin tikinčios močiutės vėliau serbė augo liberalesnėje aplinkoje, ir tiki, kad toks kontrastas jau padėjo išmokti ir laikytis disciplinos, kuri menininko praktikoje būtina. „Nemanau, kad kiekvienas gali būti menininku, ir nemanau, kad menininkai gali pakeisti pasaulį – bet jie gali besti į svarbius klausimus. Jie visuomenės tarnai, ir turi būti atsakingi“, – pabrėžė „Kaunas 2022“ ir galerijos „Meno parkas“ kvietimu Kauną aplankiusi viešnia.
Manęs kiti menininkai neįkvepia. Kodėl turėčiau įsikvėpti „iš antrų rankų? Einu į šaltinį – mane įkvepia gamta. Bet yra vienas žmogus, kurį vadinu meistru.
Keletą kartų M. Abramović paminėjo Ulay – neseniai mirusį vokiečių performanso menininką Uwe Laysiepen, su kuriuo serbė gyveno ir kūrė – kūrė tyrinėdami poros ir judviejų kūnų santykius, bandydami du ego sulieti į vienį – dvylika metų. Didžiuliame „Žalgirio“ arenoje pakabintame ekrane rodyti ir kelių jų performansų įrašai. „Išsiskyrėme ant Didžiosios kinų sienos – kiekvienas atėjome po 2500 km, kad tai padarytume. Kodėl negalėjome tiesiog susiskambinti? Na, norėjome dramatiškos pabaigos“, – subtiliai juokavo M. Abramović. Ir ji, ir Ulay gimę po Šaulio ženklu, susipažino per abiejų gimtadienį – šį sutapimą įprasmino 1980 m. Amsterdame rodytas performansas „Rest Energy“. „Jis truko vos keturias minutes, buvo pats trumpiausias o man atrodė, kad ilgiausias“, – prisiminė serbė. „Rest Energy“ – kūrinys apie absoliutų pasitikėjimą, kai tavo gyvybė priklauso nuo kito. Įspūdį sustiprino prie menininkų krūtinių pritaisyti mikrofonai, kad patys geriau girdėtų vis stiprėjantį savo širdžių plakimą.
Tarp tokių vardų, kaip Bruce Nauman, Laurie Anderson, Pina Bausch, Alejandro Jodorowsky M. Abramović paminėjo ir taivaniečių kilmės JAV menininką Tehching Hsieh. „Manęs kiti menininkai neįkvepia. Kodėl turėčiau įsikvėpti „iš antrų rankų? Einu į šaltinį – mane įkvepia gamta. Bet yra vienas žmogus, kurį vadinu meistru. Tai Tehching Hsieh. Jis sukūrė penkis kūrinius, kurių kiekvienas truko metus. Tuomet aš paklausiau jo – o ką darai dabar? Jis atsakė – darau gyvenimą, gyvenu savo gyvenimą. Supratau, kad jis patyrė transformaciją – pasiekė aukščiausią žmogui įmanomą stadiją“, – susirinkusiems Kaune pasakojo menininkė. Anot jos, tikrąjį zen pasieki tik darydamas sunkius dalykus, nes daryti tai, kas patinka, labai paprasta. Nebijoti tyrinėti, nebijoti klysti – tokie, rodosi, paprasti patarimai neturėtų būti praleisti pro ausis, jei nori daugiau nei šimto procentų. O stengtis, anot M. Abramović, reikia 150-čiai.
Nors savo kūriniuose tyrinėja svarbias, sudėtingas, neretai sunkias temas, šaltas protas ir sveikas humoro jausmas šiai kūrėjai itin svarbūs. „Man septyniasdešimt šešeri, gal prisėsiu“, – paskaitą pradėjusi stovėdama po kurio laiko nusprendė menininkė, gebėjusi lengvai pasišaipyti ir iš „neklausančių“ skaidrių. Meistrystę juokauti ji paminėjo ir kalbėdama apie Joną Meką, kurį pavadino tiesiog nuostabiu žmogumi. „Pasaulį dalinu į dvi dalis – originalieji ir tie, kurie šiuos seka. Jonas Mekas buvo tikrai originalus“, – šią M. Abramović mintį publika palydėjo ovacijomis.
Norint netapti laikraščiu, kuris rytoj bus pasenęs, reikia laiko suvirškinti informaciją.
Matyt, norinčių ir svajojusių buvo dešimtys, jei ne šimtai, tačiau garsenybės autografus gauti ar su ja nusifotografuoti pavyko tik tiems, kurie lankėsi parodos „Būties atmintis“ atidaryme antradienį. Tiesa, po ketvirtadienio vakarą vykusios paskaitos keli atkakliausieji galėjo užduoti rūpimus klausimus. Kaune šiuo metu viešinti menininkė iš Ukrainos teiravosi, kaip pradėti kurti patyrus didelį skausmą. M. Abramović išsitarė po Balkanų karo jautusi didelę gėdą ir buvusi itin sukrėsta – tuomet negalėjusi kurti dvejus metus, tiesiog buvo per daug sunku: „Norint netapti laikraščiu, kuris rytoj bus pasenęs, reikia laiko suvirškinti informaciją, kad galėtum sukurti paveikų meno kūrinį, kuris kalbėtų ne tik apie konkretų karą, karą Ukrainoje, bet karą apskritai“. Čia menininkė paminėjo savo kruviną performansą „Balkan Baroque“, 1997 m. Venecijos bienalėje apdovanotą auksiniu liūtu.
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ proga galerija „Meno parkas“ pristato meno pasaulio ikonos, performanso menininkės Marinos Abramović parodą „Būties atmintis“, kuri Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veikia nuo kovo 30 iki liepos 31 d. Ekspozicijoje, kurią sudaro vaizdo ir garso instaliacijos, galima susipažinti su menininkės kūrybine biografija, jos garsiuoju Manifestu bei unikaliu kūrybos Metodu, taip pat pamatyti interviu su autore ir kitą dokumentinę medžiagą, įsigyti specialiai šiai progai lietuvių kalba išleistą iki šiol išsamiausiai Abramović kūrybą pristatantį katalogą „Valytoja“ („The Cleaner“).
