Lygiai prieš 660 metų, 1362-ųjų kovą, prasidėjo Kauno pilies apgultis. Didvyriškos kunigaikščio Vaidoto ir jo karių įgulos kovos aidas ginant Lietuvą nuolat primena šį ne tik mūsų miestui svarbų įvykį.
Pasižvalgę po Kauno miesto muziejaus rinkinius ir pilyje esančią ekspoziciją, norime bent trumpai papasakoti unikalią istoriją ir prisiliesti prie archeologų surastų eksponatų.
XIV a. antroje pusėje didieji Lietuvos kunigaikščiai, siekdami atsispirti kylančioms grėsmėms, priėmė sprendimą sustiprinti prie Nemuno upės esančią medinių pilių gynybinę liniją. Netrukus santakoje su Nerimi, Trakų kunigaikštystės pakraštyje, pastatė mūrinę pilį. Strategiškai svarbioje vietoje prie Neries upės kranto iškilusi pilis turėjo ne tik sustiprinti esamą gynybinę liniją, bet ir apsaugoti valstybės branduolį su sostine Vilniumi.
Iš lauko riedulių sumūryta Kauno pilis buvo Lietuvai būdingo aptvarinio tipo. Jos iki 2,5 m pločio siekiančių sienų aukštis galėjo būti net 9–12 metrų. Sienų angokraščiams ir viršui išlyginti naudotos plytos. Išorėje, gynybiniame griovyje, 20–25 m atstumu nuo pilies sienų buvo išmūryta 1,5–2 m pločio ir 4–5 m aukščio priešpilio siena. Rašytiniuose šaltiniuose užsimenama, kad ji turėjo du bokštus. Vieno iš jų pamatai aptikti pietrytiniame kampe, kitas turėjo būti šiaurės vakaruose. Manoma, kad pietvakarinio kampo bokštas dar nebuvo baigtas statyti.
Kauno pilis išsiskyrė trapecijos formos mūrais specialiai projektuojant galimą Neries upės vagos apsaugą. Tuo metu, siekiant ginti valstybės branduolį, aptvarinės mūrinės pilys iškilo ir Medininkuose, Krėvoje, Lydoje. Nauja pilis išaugo ir Trakuose, Galvės ežero pusiasalyje.
Kaip teigia metraščiai, vykstant intensyvioms Lietuvos kovoms su Vokiečių ordinu, 1361 m. pabaigoje buvo organizuotas Ordino karių žygis iš Isruties į Kauną. Jo metu brolis Henrikas iš Šioningeno su jam pasiųstais meistrais išžvalgė ir įvertino naująją lietuvių pilį. Netrukus pradėta ruoštis karo žygiui į Kauną.
Kartu su pilies mūro liekanomis aptikta XIV a. septintojo dešimtmečio pilies kovas menančių ginkluotės liekanų.
1362 m. pradžioje Vokiečių ordinas sutelkė gausias kryžininkų pajėgas, prie kurių prisijungė ir riteriai iš Anglijos, Italijos bei Vokietijos. Kovo 13 d. Ordino kariuomenė iš Ragainės laivais Nemunu ir sausuma pradėjo karo žygį į Kauną. Pasiekusi Nemuno ir Neries santaką, išsilaipino krantuose ir priešais buvusioje saloje, pradėjo statyti tiltus ir ruoštis pilies šturmui. Prabėgus kelioms dienoms kryžiuočiai susirėmė su į pagalbą Kaunui atvykusia kunigaikščio Kęstučio kariuomene ir privertė ją atsitraukti. Besirengdami pilies paėmimui, tarp Neries ir Nemuno ordino kariai iškasė apie 700 metrų ilgio gynybinį griovį ir įrengė atitvarą. Taip, akylai jį saugodami, iš sausumos pusės nesuteikė galimybių pilies gynėjams sulaukti kunigaikščio Kęstučio karių pagalbos.
Kovo 29 d. prasidėjo Kauno pilies apgultis. Pilies šturmui buvo panaudoti taranai, apgulos bokštai, akmeninius sviedinius svaidantys įrenginiai. Tiesa, puolančioji pusė sulaukė ir stipraus pilies gynėjų pasipriešinimo – šauliai arbaletų ir lankų strėlėmis sunkiai žeidė priešininkus. Iš pradžių buvo puolami priešpilio įtvirtinimai, o juos pralaužus šturmuojami ir pagrindiniai pilies mūrai. Po dviejų savaičių įnirtingų kovų prie puolančiųjų prisijungė karių pastiprinimas iš Livonijos, tad galima spėti, kad tai ir nulėmė apgulties baigtį. Velykų išvakarėse, balandžio 16 d., Kauno pilis buvo padegta ir paimta. Į nelaisvę pateko pilies įgulai vadovavęs kunigaikščio Kęstučio sūnus Vaidotas ir beveik keturios dešimtys likusių gyvų pilies gynėjų.
Sugriauta Kauno pilis buvo ilgiems dešimtmečiams apleista. Karo veiksmai su Ordinu persikėlė į apylinkes ir dar labiau suintensyvėjo. Šių susirėmimų epicentru Nemuno ir Nevėžio santakoje tapo Naujasis Kaunas. 1362 m. kovas menantys daiktai nugulė žemių sluoksniuose. Prabėgus keturiasdešimčiai metų ant pirmosios pilies pamatų iškilo nauja Didžiojo kunigaikščio Vytauto pilis, kuri atvertė naują Kauno istorijos puslapį. Bet tai jau kita istorija.
Didvyriškos Kauno gynėjų kovos reliktus iš nebūties prikėlė XX a. trečiajame dešimtmetyje prasidėję pilies archeologiniai tyrinėjimai. Įvairiu laiku šių darbų ėmėsi dailininkas Arkadijus Presas, Kauno miesto muziejaus vadovas, profesorius Eduardas Volteris, archeologai Petras Tarasenka, Rimutė Jablonskytė-Rymantienė, Karolis Mekas, Algirdas Žalnierius. Kasinėjimai vykdyti ir pilies kieme, ir gynybiniuose grioviuose, ir už jų ribų. Kultūriniuose sluoksniuose rasta pačių įvairiausių daiktų. Kartu su pilies mūro liekanomis aptikta XIV a. septintojo dešimtmečio pilies kovas menančių ginkluotės liekanų. Daugiausia lanko ir arbaleto strėlių antgalių, taip pat įvairaus dydžio akmeninių arkbalistų sviedinių bei šių didžiųjų arbaletų masyvių strėlių antgalių, grandininių šarvų fragmentų, kovos kirvių, iečių, alebardų ir unikalaus XIV a. ginklo – gizarmos – antgalių.
Šiandien muziejaus ekspozicijose ir rinkiniuose esantys eksponatai – tiesioginiai 1362 metų liudininkai – mums primena Lietuvos karių ryžtą ir pasiaukojimą kovojant už savo šalį, tačiau negali perteikti gynėjų ginklų žvangesio, pilies medinių konstrukcijų braškėjimo, gaisro dūmų kvapo, ugnies liepsnų kaitros ir kovojančių karių jausmų. Visa tai paliekame Jūsų vaizduotei.
