„Esu Jonas Minkevičius, architektūros profesorius emeritas. Buvęs Architektūros ir kraštotvarkos katedros darbuotojas, prieš 13 metų baigęs savo misiją Kauno technologijos universitete“, – taip kukliai prisistato, greičiausiai, vyriausias architektas Lietuvoje, pasitinkantis 95-ąjį savo gimtadienį nauja knyga ir paroda Galaunių namuose.
Priimdamas buvusių studentų ir kolegų sveikinimus, gėlės, padėkas prof. J. Minkevičius šypsosi – net oficialiai baigus mokslinę karjerą, ilsėtis jam nėra kada. „Dirbu savo darbus, kurie, galvoju, turi šiokią tokią reikšmę jei ne man, tai kitiems“, – sako jis. Per pastaruosius trylika metų išleido net penkias naujas knygas ir dvi perleido. Dabar dėmesio centre – ką tik iš spaustuvės atvežta knyga „Sursum corda“. Lotynų kalba tai reiškia „aukštyn širdis“. Leidinyje – ištisa epocha, tokia, kokią ją pamatė ir prisidėjo kuriant šis architektūros riteris. Negražbyliauju – tokio pavadinimo ordinas už reikšmingus nuopelnus Lietuvos architektūrai skiriamas ne jaunesniems nei 70 m. Lietuvos architektų sąjungos nariams. Riteriu profesoriui tapo 1999 metais, o šiemet Lietuvos architektų rūmai jį apdovanojo ir aukščiausiu Lietuvoje pagarbos ženklu, Architektų žiedu.
Penkiasdešimt okupacijos metų, kuriuos savo akimis regėjo J. Minkevičius ir jo amžininkai, nebuvo lengvas laikotarpis kūrybinės laisvės prasme. Visgi darbo visada buvo daug. Kūrybinėje biografijoje – net koplytėlės. Rodosi, smulku, bet, manau, pasako daug. Mokslinis šio žmogaus palikimas – sunkiai aprėpiamas. Itin stiprus architektūros kritikas, stebėtojas, tyrinėtojas… Daugelyje namų lentynų ir šiandien rasite jo vieno ar su kolegomis išleistas knygas apie Lietuvos miestų, liaudies, sakralinę architektūrą, kitų šalių meno paminklus, monumentaliąją dailę, interjerą. Yra ir grožinės literatūros!
Mano kelias į architektūrą yra, galima sakyti, tiesus. Bet pirmiausia kelias vedė į dailę.
Gegužės 2 d. Galaunių namuose atverta paroda „Per pasaulio gatves“ – tai KTU Statybos ir architektūros fakulteto ir parodos kuratorės architektės, KTU Architektūros mokyklos koordinatorės Eglės Januškienės kvietimas prisiminti profesoriaus kūrybinį indėlį tiek į Lietuvos, tiek į pasaulio architektūrą. Ekspozicijoje galite išvysti per 60 grafikos ir akvarelės darbų, kuriuose pavaizduoti architektūros ir kraštovaizdžio objektai iš Lietuvos ir iš profesoriaus kelionių po užsienio šalis – Graikijos, Ispanijos, Italijos, Egipto, Indijos, kitų šalių. Taip pat čia galite pamatyti vieno žymiausių tarpukario architektų Vytauto Landsbergio-Žemkalnio atsiliepimą apie Jono Minkevičiaus darbus.
Parodoje atskleista ir dalis profesoriaus gyvenimo istorijos, kuri išties įspūdinga. Kol ruošiatės vizitui pas Galaunius (neužtrukite – paroda veiks iki birželio 1 d.), Žemiau rasite pokalbį su J. Minkevičiumi, kurio ištraukos skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“ (2024 m. gegužės 3 d. laidos įrašas).
Man visada labai įdomu, kaip žmonės pasirenka profesiją – juolab kad šiandien taip įprasta jas mainyti. Kaip Jūsų gyvenime atsirado architektūra?
Mano kelias į architektūrą yra, galima sakyti, tiesus. Bet pirmiausia kelias vedė į dailę.
Aš nuo mažens buvau linkęs į dailę, humanitarinę pusę. Aišku, matematiką taip pat puikiai baigiau, tad galėjau dirbti bet ką. Bet traukė dailė. Nuo pat mažens jau ropinėdamas grandyse paišiau. Nepertraukiau pomėgio visą laiką gimnazijoje, galvojau stoti į akademiją. Atvažiavęs į Kauną pasukau į tuometinį Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą (buvusi Kauno meno mokykla, dab. Kauno kolegijos Menų akademija, esanti ant Pelėdų kalno, – red. past.), o ten vyko studentų darbų paroda. Tai buvo stalininis laikotarpis, tą ir pamačiau – stalinai, leninai, visokie komunistų simboliai… Mane tas nubaidė, iš kartą pagalvojau – ką aš čia. Negaliu tokių dalykų daryti.
Pasukau iš instituto žemyn, į tuometinį Kauno valstybinį universitetą. Parašiau pareiškimą į architektūros fakultetą – tai man pasirodė kaip artimiausias dalykas. Piešimas ir projektavimas. Tiek, kad šešeri metai studijų – kaip medicinoje, taip ir architektūroje.
Buvau patenkintas, nes ten irgi galėjau piešti – iš kurso tuo užsiėmiau vienintelis, kiti atlikdavo tik privalomas užduotis. Fakultete, taip pat netgi Čiurlionio muziejuje, rengdavo mano parodas – ypač akvarelės. Taip, kad niekada nesijaučiau toli nuo dailės.
Institute tuo metu ruošdavo inžinierius-architektus, čia buvo kietos disciplinos – aukštoji matematika, fizika, konstrukcijos. Bet man buvo gerai, gyvenime visko prisireikė. Galėjau beveik pats vienas kolūkius projektuoti, nereikėjo man nei santechnikų, nei elektrikų.
Taigi baigėte studijas, ir kas toliau?
Dar vokiečių okupacijos metais tapau ateitininku pogridininku. Tas apsprendė mano pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą, visą gyvenimo kelią. Nesukau į šonus, nebuvau nei komjaunuolis, nei partinis. Žinoma, tais laikais tai buvo labai blogai. Aš buvau mėtomas, stumdomas, diskriminuojamas. Dvejiems metams buvo atimtas pasas. Jau galvojau, būsiu išsiųstas į Sibirą. Grūdinausi…
Taigi, kadangi valdžiai atrodžiau nepatikimas, tai, žinoma, mane paskyrė ne Lietuvoje dirbti – prie Volgos Stalingrado HES’ą statyti. Mokslo pirmūnas buvau, bet tai nieko negelbėjo. Na, bet ištrūkau iš ten, ir mane galiausiai priėmė į Kauno vykdomojo komiteto architektų projektuotojų grupę. Vyriausiasis architektas buvo mano dėstytojas, tai jis žinojo, ką sugebu. Tokiu būdu likau čia, bet pamačiau, kad čia nieko nebus, jokių perspektyvų. Dariau visokius namelius – sodybinius, pirmuosius postalininius daugiabučius (tokių galite išvysti A. Smetonos alėjoje Panemunėje, – red. past.)… Nemažai jų pristatė, gal kokį šimtą. Bet tame nebuvo kūrybinių perspektyvų.
Ir štai atsitiktinai rusiškoje spaudoje perskaičiau apie konkursą į Centrinį gyvenamosios statybos mokslinių tyrimų ir eksperimentinio projektavimo institutą Maskvoje. Paprašiau leidimo, išvažiavau ten.
Priėmimas buvo bendras visai sąjungai, konkursas milžiniškas – kiek yra vietų, niekas nesakė, turbūt būčiau bijojęs, jei būčiau žinojęs. Egzaminai vyko kasdien visą savaitę. Komisiją sudarė jau iš Stalino lagerių paleisti profesoriai – patys geriausi, išsilavinę, funkcionalizmo propaguotojai. Jie sakė – mums reikia galvų. Kas gauna žemiau penketo, važiuoja namo. Turi būti puikiai. Jokios charakteristikos jiems nebuvo įdomios. Na, ir taip kasdien stojantieji krito, krito, krito… Paskutinę dieną likome trise – žydas, rusė maskvietė ir aš, jūsų nuolankus tarnas, pietinių sėlių genties atstovas iš Kupiškio.
Toks buvo mano kelias į mokslą. Galima sakyti, pakilau iš tos duobės, iš kurios neturėjau pakilti. Tada jau manęs niekas nebežiūrėjo. Galėjau gauti literatūros. Tada ir pradėjau rašyti – straipsnius, disertaciją, knygas…
Galaunių namuose pristatomi Jūsų piešiniai – vaizdiniai prisiminimai iš kelionių po pasaulį. Papaskokite daugiau apie tai.
Keliauti aš pradėjau būdamas aspirantu, nors sovietiniais metais net ir mokslininkams buvo nelengva. Na, bet pradėjau, ir visada veždavausi didelį bloknotą. Piešiau flomasteriais – jie būdavo užsieniniai, ten nusipirkdavau. Piešdavau vienintelis iš visų keliauninkų. Laiko, aišku, nėra, bėgi tekinas, minutei sustoji, o kartais net sekundei. Kitiems įdomu būdavo, kiek žmogus gali per sekundę nupiešti. Tai suskaičiuodavo – yra mano penkių, septynių sekundžių piešiniai. Tokios, galima sakyt, pratybos. Žinoma, rimtesniems prireikia kelių minučių.
Aš piešiau, žinoma, įdomiausius, reikšmingiausius, o kai kada ir nežinomus objektus – senąją architektūrą, istoriją. Žinoma interpretuodavau – piešiau, kaip man atrodo. Pavyzdžiui, Šv. Stepono katedra Vienoje. Tai labai efemeriškas dalykas – gotika – tarytum lietaus lašai. Dematerializuota mintis. Tai yra architektūros viršūnė.
Gotika apskritai nuostabus, stebuklingas menas. Kai kam, atrodo kad čia juk viduramžiai, o mes dabar esam labai išmokyti, protingi. Bet pažiūrėkite, koks tai menas, kokia statyba, kokie skliautai – mums belieka nusilenkti ir padėkoti.
Keliaudamas susipažinau su klasikine įvairių šalių architektūra. Graikija, Ispanija, maurai… Visokių ir nuotykių buvę, kai vaikščiodavau tamsiais skersgatviais, kur nei praeivių, nei automobilių. Norėjo ir apiplėšti!
Tiek išmaišius pasaulio, kas Jums atrodo vertingiausia Kauno architektūroje? Šiandien visi masiškai gręžiasi į tarpukario modernizmą, o ką mano architektūros profesorius?
Kaunas yra tuo reikšmingas, kad jau Vytauto laikais, stabmeldiškoje Lietuvoje, pasistatė pirmąją bažnyčią. Pats Vytautas pasistatė ją prie Nemuno apie 1400 metus. ai yra jo padėka Dievui, kuris išgelbėjo jį nuo totorių mūšyje prie Vorsklos upės, dabartinėje Ukrainoje. Tai va, tuomet jis tą pirmąją bažnytėlę pastatė – ji, galima sakyti, puikiai išlikusi. Esu ją piešęs su malonumu. Paskui – katedrą. Tai yra seniausi tokio tipo architektūros paminklai Kaune. Gotika – tai nuostabu. Katedros interjero dekoras jau, tiesa, vėlesnis, tai neobarokas. Tuomet seminarijos kieme yra vadinamasis Masalskio namas – labai gražaus renesanso pastatas.
Na, o kai Vilnius buvo lenkų okupuotas, Kaunas pagarsėjo kaip naujoji, naujai statoma sostinė. Visgi, jei žiūrėti pasauliniu mastu, tai yra lietuviškoji modernizmo interpretacija. Sakyčiau, šis tarpsnis nėra labai vertingas novatoriškumo požiūriu. Jie jau sekė kitus – bauhauzą, čekus, prancūzus. Tai buvo labai greita statyba, tiesa, ir naujosios stilistinės formos buvo labai efektingai panaudotos. Pažanga. Svarbiausia, kad tai buvo kolektyvinė pažanga – ne vienas pastatas, o ištisa jų serija. Tuo šis laikotarpis vertingas.
Profesoriau, ko palinkėtumėte dabartiniams architektūros studentams ir tiems, kurie šią vasarą tokiais taps?
Prisimenu, kai aš buvau ką tik įstojęs. Pirma paskaita. Dar nieko mes nemokėjom, nieko nežinojom. Mums davė užduoti padaryti sklypo tvorelę su varteliais. Plokštuminė kompozicija. Aš ją padariau paprastą, elementarią, konstruktyvią – tulpės interpretaciją. Gėlytė surišo modernistinę naujovę, nes buvo schematiška ir aiški, ir tradiciją. Mūsų tulpė yra tradicinė gėlė, kuri būdavo išpiešiama langinėse, ir kitur naudojama nuo seniausių laikų. Nenoriu girtis, bet dėstytojas iškėlė mano brėžinį, kad visi matytų, ir pasakė: štai taip reikia dirbti.
Tai aš to linkiu visiems, kurie stoja į architektūrą – kad turėtų talento ir noro, kad gerbtų mūsų praeitį ir palikimą, kūrybiškai jį panaudotų. Kad nepaskandintų Lietuvos architektūros pasaulyje, kai jau nebežinom. ar čia Lietuva, ar Niujorkas, ar Paryžius, ar čia galas žino, koks kraštas.
