15-oji Kauno bienalė „Gyvenimas po gyvenimo“, kuruojama Adomo Narkevičiaus, suburs per 30 menininkų, kurie apmąstys virsmo ir neapibrėžtumo būsenas bei nuotaikas.
Rugsėjo 12 ir 13 dienomis įvairiose Kauno erdvėse prasidėsianti klajojanti bienalė dėmesį telks į pasikartojančias, įstrigusias ar neišspręstas laiko ir emocines būsenas.
„Tai momentas, kuris atrodo ir kaip begalinė, į save sugrįžtanti dabartis, ir kaip interliudas po „istorijos pabaigos“, nors kas, jei apskritai kas nors, keičiasi, lieka neaišku“, – teigiama spaudos pranešime tarptautinei auditorijai.
„Gyvenimas po gyvenimo“ bienalės kūrimą mato kaip lanksčią, nors kartais įtemptą ir perkrautą formą. Bienalė veikia per mastelio, tempo ir tono pokyčius, o jų trintį pasitelkia kaip metodą. Pagrindinė bienalės paroda skleisis algoritmizuoto sprendimų priėmimo, sutrūkinėjusio pasitikėjimo ir dėmesio, vadinamosios „taisyklėmis grįstos tvarkos“ bei šiuolaikinio meno, kaip „demokratizuojančio eksporto“, vaidmens fone. Paroda judės tarp struktūrinių ir afektyvinių (jausminių) lygmenų, atsekdama, kaip tokios būsenos kaip laukimas, kontrolė, gėda ar inercija įgyja estetinį pavidalą.
Bienalės „Gyvenimas po gyvenimo“ turinį suformavo Baltijos šalių kontekstas, kurį įkūnija Kaunas – persidengiančių modernybių ir sustabdytų virsmų vieta. Tokie epizodai kaip tarpukaris ar ekonominės šoko terapijos metai dabartyje aidi kaip neišspręsti, trūkčiojantys ar inertiški.
„Gyvenimas po gyvenimo“ tyrinėja neapibrėžtumą kaip temą ir būseną, eksperimentuodama su bienale kaip lanksčia struktūra, gebančia perorganizuoti nusistovėjusią šiuolaikinio meno socialinio ir estetinio sklandumo dinamiką. Atverdama duris įvairių meninių praktikų ir žanrų gerbėjų bendruomenėms (fandomams) – nesvarbu, ar jos įprastai laikomos „šiuolaikiniu menu“, ar ne – bienalė klausia: jei globalizuotas bienalės formatas atsidūrė aklavietėje su tikrove, kokį pavidalą galėtų įgyti dabarties prieštaravimai, kai jų nebandoma nustumti į šalį?
Greta naujai užsakytų ir naujausių kūrinių, atliepiančių istorinį spaudimą, emocinį delsimą ir formos slinktis, bienalės paroda įtrauks ir mažesnio masto projektus, keičiančius tonų registrus ir prieigos taškus. „Šiuolaikinio meno ir kitų kultūrinių darinių, tokių kaip gerbėjų kultūros, meno darbuotojų profesinė sąjunga ar menas-kaip-folkloras-kaip-menas, susikirtimai sustiprina esminius prieštaravimus“, – teigiama pranešime, publikuotame tarptautiniame portale „e-flux“.
„Gyvenimas po gyvenimo“ klausia: kokios formos gali išlaikyti neapibrėžtumo svorį socialinio ir istorinio lūžio bei sisteminio išsekimo sąlygomis, ir kas pro jas praslysta?
Dalyvaujantys menininkai ir dalyviai: Alex Mackin Dolan (JAV), Anastasia Sosunova (Lietuva), Basel Abbas & Ruanne Abou-Rahme (Palestina / JAV), Brianna Leatherbury (JAV / Nyderlandai), Chuquimamani-Condori & Joshua Chuquimia Crampton, Coumba Samba (JAV / JK), Cudelice Brazelton IV (JAV / Vokietija), Débora Delmar (Meksika / JK), Ella Fleck (JK), Ewa Poniatowska (Lenkija / JK), Gediminas G. Akstinas (Lietuva), Gerda Paliušytė (Lietuva), Jasper Marsalis (JAV / JK), John Smith (JK), Kenji Ide (Japonija), Ksenia Bilyk (Ukraina), Ksenia Pedan (Ukraina / Švedija), „One for sorrow, two for joy too“ bendrakuratoriai: Lauren Auder (JK) ir Tosia Leniarska (Lenkija), Liudmila (Milda Januševičiūtė ir Miša Skalskis) (Lietuva), Lietuvos meno darbuotojų profesinė sąjunga (Lietuva), Lulua Alyahya (JAV / Bahreinas), Max Göran (Švedija / Vokietija), Patricija Baronaitė (Lietuva), Paulius Janušonis (Lietuva), Paveldo institutas (Lietuva), Pierre Allain (Prancūzija), Rat Section, Richard Sides (JK), Ruoru Mou (Italija / Nyderlandai), Saulė Gerikaitė (Lietuva), Tolia Astakishvili (Sakartvelas / Vokietija), Trương Công Tùng (Vietnamas), Phung-Tien Phan (Vokietija / Vietnamas), Violeta Dabrilienė (kartu su Lina Lapelyte, Augustu Serapinu, Emilija Škarnulyte ir besiplečiančiu bendradarbių sąrašu).
Atidarymas
Rugsėjo 12 ir 13 dienomis, „Gyvenimas po gyvenimo“ atidarymo savaitgalį, bus pristatyta performansų, pasirodymų ir kitokių įsipynimų programa, kurioje dalyvaus Paulius Janušonis, Rat Section, Doorman, Slauson Malone ir kt.
Parodos erdvės
15-oji Kauno bienalė, nevengdama savo klajojančios prigimties, vyks įvairiose erdvėse, tarp kurių – istorinė „Stumbro“ gamykla, įkurta caro imperijos laikais; tarpukariu ant Pelėdų kalno iškilusi Laikinoji Čiurlionio dailės galerija; ir Kauno menininkų namai, tarpukariu pastatyti kaip Vatikano diplomatinė nunciatūra, nors niekada ir neatlikę šios funkcijos. Šios ir kitos vietos mieste pabrėš besitęsiančią Kauno transformaciją.
Bienalės pagrindinę parodą lydės parodos, kuriose bus pristatyti Lietuvos ir Italijos menininkų kūriniai, gimę iš tarptautinių partnerysčių su Liono bienale (Prancūzija) ir CHRONIQUES – Skaitmeninės vaizduotės bienale (Prancūzija) 2024 metais, bei Biennale Gherdëina (Italija) 2025–2026 metais. Lietuvių menininkų darbai, sukurti Lietuvos sezono Prancūzijoje metu, šalyje bus pristatyti pirmą kartą. Šios parodos vyks galerijoje „Meno parkas“ ir KMM Kauno rotušėje.
Apie Kauno bienalę
1997 m. įkurta Kauno bienalė yra didžiausias ir ilgiausiai gyvuojantis kas dvejus metus vykstantis šiuolaikinio meno festivalis Baltijos šalyse. Iš pradžių skyrusi dėmesį tekstilės menui, bienalė išaugo ir šiandien apima platų šiuolaikinio meno formų spektrą, skatindama tarptautinį dialogą ir nagrinėdama opius socialinius bei kultūrinius klausimus.
Kauno bienalę finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
