„Šis šūkis – ne marketinginė bomba, bet įdomus tuo, kad yra interaktyvus“, – pristatydamas 104-ąjį Nacionalinio Kauno dramos teatro sezoną ir reaguodamas į pastarųjų dienų kultūros komunikacijos aktualias šyptelėjo teatro meno vadovas Edgaras Klivis. Anot jo, perskaičius sakinį „Keičiasi ne dramos, o mes“ protas ima dirbti – norisi prieštarauti, klausti, ar tikrai taip yra: „Neišvengiamai pradedi galvoti apie tai, kas išlieka, ir kas keičiasi.“
Teatro meno vadovas tiki, kad rugpjūčio 22 d., likus mėnesiui iki pirmosios sezono premjeros, pristatytas repertuaras skatins panašius apmąstymus. Sezonas pradedamas nuo klasikos, tačiau laukia ir nemažai spektaklių apie aktualius, šiandien pasaulį virpinančius dalykus. Dar vienas būdas skirstyti naujienas – tai spektakliai-galvosūkiai, priverčiantys išgyventi ir išjausti tai, ką regi scenoje, savo viduje, ir įtraukusis teatras, kuris vainikuos spektaklių sezoną. Būtent įtraukiojo teatro temą tyrinės 2024 m. vyksiantis festivalis „Nerk į teatrą“.
Spaudos konferencijoje pasigirdo ir daugiau minčių, reflektuojančių sekmadienį su plakatais „Neik į teatrą“ startavusią ir kritikos dėl savo nejautrumo teatro bendruomenei susilaukusią Lietuvos nacionalinio dramos teatro kampaniją. E. Klivis priminė, kad Kauno teatras – taip pat nacionalinis, taigi įsipareigojęs visai visuomenei: „Turinį turime siūlyti tiek realioms, tiek galimoms auditorijoms. Turime bandyti pritraukti tuos, kurie neina į teatrą. Tai nedėkingas darbas, daug rizikos, bet tikiu, kad pritraukdami įvairias socialines grupes, auditorijas, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių nevaikšto į teatrą, prisidedame prie bendros teatro ekologijos, galbūt jie poto eina į kitus, mažesnius teatrus.“
Tokios „Audros“ Lietuvos teatre dar nebuvo
Šekspyro „Audrą“, parašytą XVII a. pradžioje, į NKDT sceną perkels Estijos teatro žvaigždė, nepriklausomo teatro „Von Krahl“ įkūrėjas Peeteris Jalakasas. Jis Kauno žiūrovams pažįstamas iš pas mus pandeminiu laikotarpiu gastroliavusio teatro serialo „Jaik“, o Estijoje jo kūryba senokai nebetelpa scenoje. Nežinia, juokais ar rimtai, bet režisierius sakė, kad „Audra“ jam – grįžimas į scenos dėžutę po ketvirčio amžiaus.
Paklaustas, ar tai jo pirmasis santykis su Šekspyru ir ar patinka dirbti su lietuvių aktoriais, estas juokavo toliau: „Tai jūs man pasiūlėte šekspyrą. Tik vėliau kolegos priminė, kad esu statęs „Karalių Lyrą“. Dėl aktorių dar daug negaliu pasakyti, kol kas praleidome kartu nedaug laiko, bet viskas smagu. Dar liko mėnuo iki premjeros – turėtų ir toliau būti smagu, o likus savaitei prasidės katastrofa. Viskas pagal planą. Žinoma, šįkart man skirta nedaug laiko, juk esu estas, pakankamai lėtas, dažniausiai prireikia trijų-keturių mėnesių.“ E. Klivis pridūrė, kad nors „Audros“ variacijos Lietuvos teatre matytos ne kartą, visas pjesės mastas, tolima egzotiška sala, dvasios, burtai, karalystės į mūsų teatrą dar nebuvo perkeltos, todėl Jalakasui pasiūlyta būtent ši klasikinė pjesė apie nusivylimą humanizmo idealais. Pjesė, beje, kitaip nei daugelis Šekspyro darbų, baigiaisi laimingai.
Pjesė, iš kurios pavadinimo dingo žodis „senukai“
Lapkričio 11, 12, 24 dienomis NKDT – Aleksandro Špilevojaus spektaklio pagal naują Daivos Čepauskaitės pjesę „Kai mes būsim jauni“ premjera. „Retai tenka dirbti su gyva dramaturgija, dažniausiai pjeses rašau pjeses arba imu jas jau išbaigtas, neturiu kontakto su dramaturgu, kitaip nei dabar“, – sakė A. Špilevojus, šiame procese vertinantis ir galimybę dirbti su vyriausia NKDT aktorių karta. Spektaklyje vaidins Vilija Grigaitytė, Inesa Paliulytė, Jūratė Onaitytė, Liubomiras Laucevičius ir kiti. „Smalsu, kur nuves bendra mūsų kelionė, ko galėsiu pasimokyti iš jų, labiausiai patyrusių, daugiausiai teatro ir teatralų mačiusių“, – svarstė režisierius. Beje, intriga – darbinis pjesės pavadinimas buvo kitoks, bet susitarti su vienu prekybos tinklu nepavyko…
Nebinarinės lyties tapatybės Snieguolė
Kaune šiemet kurs ir tarpdisciplininė menininkė Gintarė Minelgaitė, žinoma kaip Dr.GoraParasit. Jos komiksų opera „Alfa“ įvertinta „Auksiniu scenos kryžiumi“, ir tai tik viena priežasčių akylai stebėti kūrėją, studijavusią pas NKDT praėjusiais metais dirbusį teatro grandą Robertą Wilsoną, meistriškai laviruojančią įtakų, prasmių ir simbolių čiurkšlėse ir juvelyriškai tiksliai pinančią jas į chaotišką, tačiau vientisą pasakojimą, netelpantį scenos rėmuose. Tokia bus ir „Snieguolė“, kurios premjera numatyta gruodžio pradžioje – psichoanalitinė pasaka apie galią keisti, klasikinio brolių Grimų kūrinio adaptacija, gelbėjanti ją nuo holivudinių interpretacijų ir, kaip sakė režisierė, kultūriškai nejautrios Disnėjaus animacijos.
„Perrašiau scenarijų iš naujo, bus variacijų įvairiausiomis temomis, lyg užburtas miksas plačių perspektyvų, skaitmeninių glitch’ų, reklamų, videožaidimų…“, – teigė kūrėja. Nauja ir tai, kad Snieguolė Dr.GoraParazit versijoje neidentifikuoja savęs kaip moters, tai nebinarinės lyties tapatybės personažas (they/them).
Į NKDT grįžta Artūras Areima
Artūro Areimos santykiai su NKDT dramatiški – čia režisierius pradėjo savo kūrybinį kelią, prieš devynerius metus išėjo iš šio teatro, bet, kaip tarstelėjo E. Klivis, pernai jis susitiko su brandžiu menininku, kuris pasakė, kad jo chuliganizmo metai praeityje. A. Areima Kauno scenai parinko aktualaus prancūzų dramaturgo Joël Pommerat, statomo viso pasaulio teatruose, darbą „Dviejų Korėjų sujungimas“. Tiesa, pjesė nėra apie korėjiečius, greičiau apie santykius, suvokiamus politiškai. Tai ironiškas kūrinys apie nesutarimus ir konfliktus, kurie pajaučia jautriausias bendražmogiškas kerteles.
Spektaklį apie šnipus kurs „Glaisto“ autoriai
Dramaturgas Rimantas Ribačiauskas ir režisierius Mantas Jančiauskas gerai žinomi dėl jaudinančios garsinės patirties Vilniaus gete – „Glaisto“. Naujausias tandemo darbas – „Sirenų“ programoje pristatomas tearinis eksperimentas „Vedami“, vykstantis Pravieniškių kalėjime, kuriame lankytojai patiria gluminančias, o gal turtinančias akistatas su nuteistaisiais. Projektas Kaune, kol kas vadianamas „Pelke“ (E. Klivio pastaba – teatro rinkodaros komandai tai nepatiks…), taip pat vyks už scenos ribų ir bus imersinis, arba įtraukus. „Ši idėja gimė atsitiktinai, vartant straipsnius internete ir pastebėjus tekstą apie šnipus, jų padaugėjimą Baltijos šalyse – pasirodė kaip įdomi, nes plačiai neaptarinėjama, tema“, – pasakojo režisierius. „Pelkės“ premjera – birželį.
Dramaturgas iš Burkina Faso
NKDT, „Kaunas 2022“ laikotarpiu gerokai sustiprinę tarptautinius raumenis, toliau nardo globaliuose vandenyse. Šiuo metu teatras dalyvauja bendrame Europos ir Afrikos kūrybinio bendradarbiavimo projekte DECONFINING. Jo metu jaunosios kartos režisierius Naubertas Jasinskas ėmė dirbti su dramaturgu iš Burkina Faso Aristide Tanagda, šiuo metu rašančiu pjesę „Salos“. Kol kas informacijos nedaug, premjera tik pavasarį, bet N. Jasinskas žadėjo, kad sceniniame vyksme bus nagrinėjama postpandeminio pasaulio kasdienybė, galimi rytojaus pokario scenarijai, ekologinė grėsme ir kitos aktualijos.
Aperityvas – jau Kauno bienalėje
Nors 104-ojo NKDT sezono pradžia – tik po mėnesio, akies krašteliu dirstelėti į tai, kas teatre laukia 2024 m. pavasarį, galėsime jau šį penktadienį, atidarius Kauno bienalės parodą centriniame pašte. Instaliaciją, kuri vėliau transformuosis į vyksmą teatro scenoje, čia pristatys Hamedine Kane ir Valerie Osouf, Senegale veikiančiai bendruomeninei meno tyrimų platformai „School of Mutants“ atstovaujantys menininkai, su kuriais teatras taip pat užmezgė ryšį DECONFINING projekto metu. Jų meninis tyrimas apima lietuvį filmininką Joną Meką ir jo profesijos brolį bei bendraamžį Ousmane Sembène, dirbusį Marselyje ir Afrikos šalyse. „Jo filmuose afrikiečiai personažai išlaiko savo orumą“, – pastebėjo H. Kane.
Jau galite įsigyti bilietus į P. Jalakaso režisuojamą „Audrą“, plačiau apie premjerą rašoma čia. Apie prekybos bilietais į kitas premjeras startą teatras praneš savo tinklapyje ir socialiniuose tinkluose.
