Kauno miesto kamerinio teatro edukacijų ir kultūros paso programas papildė dar viena teatrinė patirtis mokiniams. Edukacinis užsiėmimas 10-12 m. vaikams „Kaip sukurti spektaklį?” atskleis spektaklio kūrybinio proceso ir jo metu kylančių iššūkių detales. Kokių įrankių, žinių ir dalyvių reikia norint sukurti spektaklį? Kaip apibrėžti spektaklio idėją, suteikti jai formą bei pasiekti rezultatą?
Apie naują patirtį teatre, per kurią vaikai sužinos daugiau apie teatro užkulisius, kalbamės su edukacinio spektaklio režisiere Greta Dirmauskaite ir viena iš kūrybinės grupės aktorių Rugile Tamošauskaite.
– Kuo Jums artimas teatras bei kas atvedė iki būtent šios akimirkos?
G. D. Esu tarp kino ir teatro. Man šios abi meno formos artimos, tad dažnai kurdama galvoju apie jų sinergiją. O kas atvedė… kaip kokia mama už rankos – poreikis kurti. Kadangi mąstau vaizdais, jau nuo pat mažens bandydavau įvairiais būdais perteikti savo vizijas: etiudais, fotografija, rašymu. Teatre kurti gera, nes neužčiuopiu jo ribų, o kai jų nėra, gali įvykti bet kas.
R. T. Ši veikla man prasminga dėl vaikų patiriamų emocijų. Mokiniai edukacijų metu ne tik išmoksta kažką nauja, tačiau taip pat bent valandai gali atsitraukti nuo savo išmaniųjų telefonų ir pasitelkiant vaizduotę nerti į teatro žaidimų paslaptis. Labai smagu matyti, kai mokiniams linksma, jie noriai įsitraukia į veiklas, o edukacijos pabaigoje ateina padėkoti jų mokytojos, pasidalindamos, kad įdomu buvo ir joms.
– Kuo ypatingas kūrybinis procesas kuriant edukacinio turinio veiklas vaikams?
G. D. Jis labai nenuspėjamas. Iki pat pirmojo žiūrovo kartais negali suprasti, ar tavo edukacijos rėmas tinkamas, ar jis veiks, ar jis reikalingas. Tik su pirmuoju žiūrovu ateina aiški vizija, ką vaikui duoda šis edukacinis užsiėmimas, todėl kūrybinio proceso metu ne tik repetuojame, tačiau ir testuojame spektaklį su žiūrovais.
R.T. Teatro edukacijos, kuriose vaidinu, dažniausiai yra interaktyvios, tad labai smagu bendrauti su vaikais, išgirsti jų pasiūlymus. Manau, kad vienas įdomiausių dalykų būtent šioje edukacijoje yra tai, kad jos eiga priklauso nuo pačių vaikų. Dėl to mums, aktoriams, reikia daug improvizuoti ir jaučiame net šiokį tokį azartą, jog iki galo nežinome, ką teks suvaidinti. Taip pat svarbu paminėti, jog visa mūsų kūrybinė grupė yra tarsi viena šeima – esame kursiokai, kartu kuriantys jau 8 metai, tad dirbti su jais yra pats didžiausias malonumas.
– Kiek edukaciniame užsiėmime yra improvizacijos, o kiek surepetuoto spektaklio?
G. D. Sakyčiau 60% edukacijos paruošta iš anksto, o visą kitą lemia vaikai. Aktoriai nežino, kokia tiksli edukacijos eiga, nežino net tam tikro vaidinamo teksto ar aplinkybių.
– Kokie interaktyvūs elementai naudojami spektaklyje?
G. D. Vaikai turi progą nulemti spektaklio eigą ir sugalvoti aktoriams aplinkybes, kuriose jie privalo vaidinti. Vienam iš žiūrovų pasiseks tapti režisieriaus asistentu ir nuspręsti iš kur pasirodo aktoriai bei kaip įeina į sceną, taip pat turime interaktyvo ir grimavimo dalyje, kuomet vienam iš vaikų tenka grimuoti aktorių. Net ir be šių dalių visos edukacijos metu yra kreipiamasi į vaikus, prašant jų balsuoti, padėti priimti sprendimus (pavyzdžiui, kokį kostiumą vilktis, kokią muziką naudoti skirtingose scenose ir pan.). Kuo daugiau vaikas įsitrauks priimant sprendimus edukacijos metu, tuo įsimintinesnę patirtį išsineš iš šio spektaklio.
– Kaip siekiate, kad kuriant edukaciją mokomasis turinys išliktų efektyvus, tačiau tuo pat metu ir būtų patrauklus vaikams?
G. D. Edukacija įvilkta į smagią aplinkybę – spektaklis turi įvykti, tačiau nėra aktorių, jie dingo! Mūsų edukacijos aktoriai tėra teatro darbininkai ir nieko nė nenutuokia apie spektaklio struktūrą, tad jau nuo pat pradžių sudaroma iliuzija, kad aktoriai žino mažiau už vaikus ir kartu su mokinių pagalba turi išspręsti galvosūkį – sukurti spektaklį. Žiūrovas tampa spektaklio bendrakūrėju, kuris yra toks pat reikalingas ir atsakingas už spektaklio eigą kaip ir edukaciją vedantys aktoriai. Padedant mokiniams mes keliaujame per skirtingas spektaklio sudedamąsias dalis, jo sukūrimui reikalingas profesijas: aktorius, režisierių, scenaristą, kostiumų dailininką, scenografą, kompozitorių, apšvietėją. Kiekvienoje dalyje supažindiname, ką kiekvienos profesijos atstovas veikia teatre. Šios edukacijos tikslas ne užversti sausa informacija, o kad kitą kartą į teatrą atėję vaikai atkreiptų dėmesį, kad ir šviesas kažkas sustygavo ir dekoracijas kažkas sukūrė, o aktoriai vaidina pagal dramaturgo kurtą pjesę – gebėtų analizuoti spektaklį.
