Pastaruosius penkerius metus dviračiu po Kauną raižantis Lukas Tomaševičius visada apsidžiaugia, kai mieste pamato ką nors dėvintį jo sukurtus šortus, kuprinę ar kitą objektą. „Studio Archetip“ – taip vadinasi mūsų mieste šaknų turinčio vilniečio prekės ženklas, kurio vaikinas nesiekia apgyvendinti greitai besikeičiančiame mados pasaulyje. Iš tiesų ir jį patį gatvėje atpažinti nesunku – buvau mačiusi tik jo gaminius, bet priartėjus sutartam pokalbio laikui gana lengvai pavyko susieti juos ir kūrėją. Viskas žemiška, žmogiška, paprasta, patogu.
Vilniaus dailės akademijoje baigei tekstilės meno ir dizaino studijas. Kodėl rinkaisi tai, o ne, pavyzdžiui, mados dizainą?
Kartą būdamas Anglijoje pamačiau chebrą, pasistačiusią šilkografijos aparatą. Pasidomėjau, pačiupinėjau ir grįžęs pats pasidariau rėmą. Paspausdinau marškinėlių sau, draugams. Kartą ruošėmės važiuoti į festivalį, kur draugai grojo, jie ir sako: atsivežk marškinėlių. Užsidirbau gal 350 litų – kosmosas! Tada supratau, kad tokia veikla gali būti smagi, įdomi ir dar naudinga. O vėliau viena pažįstama paminėjo, kad yra tokios studijos, – nebuvau apie jas girdėjęs. Man tuo metu labiau norėjosi daugiau sužinoti apie technologinę pusę, negu pačiam kurti drabužių dizainą. Audimas, dažymas, vėlimas, nėrimas, spausdinimas… Vėliau, paragavus žinių akademijoje, atėjo ir domėjimasis produkto dizainu, pradėjau eksperimentuoti ir gilintis, kaip paruošti brėžinius, kad siuvėjas, konstruktorius suprastų. Kaip į procesą įtraukti daug žmonių!
Esu dirbęs daug samdomų darbų. Nuosavus sunkumus man spręsti maloniau, jaučiuosi turintis kontrolę.
Beje, mano senelis iš Kauno. Didelis Kauno patriotas! Jo tėvas prie Neries veikusiame tekstilės fabrike „Lima“ dirbo lyg vairuotoju, lyg pagalbiniu. Senelis gana vaizdingai pasakodavo apie ten austus audinius, man tai įsiminė.
Jis džiaugiasi tavo gyvenimo keliu?
Senelis dirbo visai kitoje srityje, bet jam irgi tekdavo daug derinti ir bendrauti tai su vienais, tai su kitais. Jis man sakydavo: nesvarbu, ką pasirinksi, svarbu, su kokiais žmonėmis ir kokių ryšių turėsi. Būna, parodau jam kokią savo kurtą striukę, pačiupinėja, sako: neblogai, neblogai.
Žinai, iš tiesų būtent per kitus žmones tave ir atradau. Sunku buvo nepastebėti daug judantiems ir kaistantiems klubo „Lizdas“ šokėjams pasiūlytų šortų, vėlų rudenį vykstančiam kino festivaliui „Scanorama“ sukurtų pirštinių (o ne šaliko, kas būtų jau visai tradicinis ir nuobodokas suvenyras). Visai neseniai nudžiugau išvydusi, jog sukūrei kai ką ir Biržuose veikiančiam barui „Tipas“, kuriame visai neseniai teko lankytis ir susipažinti su įkūrėjais. Kaip surandi visus šiuos žmones ir jų veiklas?
Didžioji dalis tokių bendrysčių užsimezgė spaustuvės „Hands on Press“ įkūrėjų Gabrielės ir Ingos dėka. Susipažinom Kauno kultūros mugėje. Pirmiausia internete pamačiau jų su Giedriumi Buču sukonstruotą šilkografijos karutį, man jis priminė tai, ką regėjau Anglijoje. Susirašėme, susitikome mugėje, ir jos vis kam nors apie mane papasakoja. Abiem pagaminau darbinius švarkus, tai ir jie kartais tampa pretekstu naujiems projektams.
Žvelgiant į tavo sukurtus objektus, kas juos vienija ir išduoda, kad tai tavo kūriniai?
Jei turi galvoje žmogaus santykį su daiktu, pirmiausia tai – medžiaga. Stengiuosi dirbti tik su natūraliais audiniais. Jie dažnai grubesni, storesni. Tavo minėtam „Tipui“ darėme vasarinius marškinius, bet jie storesni nei įprastiniai. Forma minimalistinė, bet ji aiškiai kalba apie objektą. Spalvynas mano niūrus, senovinis (juokiasi). Juk žodis „archetipas“ ir reiškia pirminį, pirmapradį.
Neseniai buvau Indonezijoje, kur mokiausi tekstilės ir kitų medžiagų dažymo natūraliu mėlynu indigo pigmentu. Planuoju sukurti tokią mėlyną kolekciją, tai bus tiems, kurie klausia, kada jau bus spalvų.
Su tekstilės menininke Raminta Beržanskyte, mados kūrėja Morta Nakaite ir kompozitoriumi Dominyku Digimu dalyvavai meninėje rezidencijoje Ramygaloje. Tave įkvepia kitų sričių kūrėjų darbai?
Be jokios abejonės, todėl nuolat veliuosi į bendrus projektus. Minčių generavimas su žmonėmis iš kitų sferų padeda suvokti, kaip dar galima galvoti. Individuali kūryba turi pavojų – užsidarius lengva pradėti kartotis, ypač jei pirmieji bandymai pasiteisina. Kiti menininkai ir kita minčių seka, vedanti iki norimo rezultato, tiesiog plečia akiratį.
Visgi spėji pabūti ir individualistu – liepą pristatei pirmąją „Studio Archetip“ kolekciją. Ką nori ja pasakyti?
Manau, mados pasaulis turi daug ką pasakyti apie kūrinius, kolekcijas, idėjas. Bet tai ne man. Mano kūryba – funkcionalūs dizaino sprendimai, minimalistinės pasaulėžiūros propagavimas. Kaip tik praėjusią savaitę, kai fotografavome kolekciją, vienas modelių, mano bičiulis, pasakė, kad tai 33-ijų drabužių kapsulė. Tikrai, tokia ir yra mano idėja – paprastas garderobas, kurio dalys dera tarpusavyje, netriukšmauja, neapkrauna vartotojo, o aprengia jį. Kokybiškai, taip, kad būtų gerai ir kūnui, ir dvasiai.
Ar dar beperki gatavus rūbus?
Tenka pirkti kojines ir apatinius. Na, ir batus. Beje, svajoju išmokti gaminti batus. Jei pamatau instagrame ar kitur kokį unikalios avalynės gamintoją, labai atidžiai viską peržiūriu nuo A iki Z. Žinai, prieš pradėdamas kurti rūbus ir kuprines maniau, kad tai labai sudėtinga, bet pažvelgęs į išklotinę suvoki, kad gana paprasta. Bet batų pasaulis man kol kas atrodo daug paslaptingesnis.
Prisiminiau, kur dar mačiau tavo kūrinį – ogi Iljinų name, kur vyko „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ rengtų modernizmo interpretacijų dirbtuvių paroda. Tu pristatei fotelį, įkvėptą apvalių Kauno langų. Ar prie dirbtuvių prisijungei, norėdamas geriau pažinti naują miestą?
Kai dabar pasakei, tai turbūt kažkur pasąmonėje glūdėjo noras susipažinti su dizaino, architektūros bendruomenių atstovais. Tiesiog pamačiau skelbimą feisbuke, užsiregistravau ir sulaukiau kvietimo prisijungti. Patirtis buvo nereali ir kūrybiškai naudinga, kaip ir visi praėję metai Kaune. Net Kiemų šventės metu Laisvės alėjoje kūrėme skulptūras. Grįžtant prie modernistų, tai buvo viena įdomiausių ir plačiausio spektro rezidencijų, kokioje yra tekę dalyvauti. Ji buvo ištęsta laike, susitikdavome, išsiskirdavome… Kaip dizaineris, siekiau išlipti iš savo kūrybinės dėžutės, taip ir sukūriau fotelį. Beje, po studijų esu dirbęs su interjero dizainu. Manau, baldai, taip pat indai, konceptualiai mąstant apie žmogaus santykį su aplinka, nėra taip toli nuo drabužių. Fotelis – apskritai labai asmeniška. Pavyzdžiui, man visada būna įdomu, kaip tas pats drabužis gulės ant manęs ir kaip – ant modelio. Į fotelį įkrintam irgi kiekvienas skirtingai.
Ar lengva pragyventi ir išgyventi jaunam kūrėjui, kuriančiam originalius dalykus?
O kas yra lengva? Esu dirbęs daug samdomų darbų, tai irgi nebūdavo lengva. Visur sava specifika. Nuosavus sunkumus man spręsti maloniau, jaučiuosi turintis kontrolę. Streso lygis aukštas, taip, bet daugiau ir atsakomybės. Neturiu jokio kolegos, kuris pamiršo uždėti antspaudą ar išsiųsti deklaraciją, neturiu direktoriaus, kuris atsako prieš klientą. Na, turiu siuvėjas – už jų darbą irgi esu atsakingas. Esu viskas viename. Jei kažkas negerai, einu ir sprendžiu, ir tai greičiau, nei laukti, kol išspręs direktorius. Nukenčia laisvalaikis, bet man taip įdomiau. Kartais, ypač bendruose projektuose, nesijaučiu, kad dirbu, – atrodo, kūrybiškai kažką veikiam. O vėliau ir pinigai įkrenta. Nesu verslininkas iš prigimties, bet visa tai išmokstama.
