„Iki pat nepriklausomybės laikų buvo gajus juokingas įprotis reikalauti iš meno labai aiškios pozicijos. Bet cenzūros laikai baigėsi, o meno kūriniai tuo ir yra žavūs, kad užduoda daugiau klausimų nei atsakymų. Ne meno užduotis būti didžiojo pasakojimo įrankiu“, – įsitikinęs menininkas Žilvinas Landzbergas.
Birželio 2 d. Kaune bus atidarytas naujas jo kūrinys – viešos erdvės objektas „Žalčio namas“. Ant Pelėdų kalno įsikursiantis statinys – duoklė ypatingai Kauno vietai ir patiems miesto gyventojams. Artėjant pristatymui – apie meno mieste funkciją, kultūros politiką, dialogą ir nesusikalbėjimą bei viešų erdvių įveiklinimą.
– Galbūt pradėkime nuo to, kad paminklinimas, menas viešose miesto erdvėse – labai daug diskusijų, įvairių nuomonių sulaukianti tema, taip ir nesurandanti bendro atskaitos taško ir vieningo diskurso. Jūsų nuomone, kokia apskritai yra paminklo, meno instaliacijos, meno objekto funkcija mieste?
– Meno lauke viskas labai sparčiai kinta – temų aktualijos, raiškos priemonės, pristatymo ir net sklaidos būdai. Tiems, kas neseka šių pokyčių, gali būti sunku suprasti naujas formas. Čia glūdi viena nesusikalbėjimo priežasčių.
Iki pat nepriklausomybės laikų buvo gajus juokingas įprotis reikalauti iš meno labai aiškios pozicijos. Bet cenzūros laikai baigėsi, o meno kūriniai tuo ir yra žavūs, kad duoda daugiau klausimų nei atsakymų. Ne meno užduotis būti didžiojo pasakojimo įrankiu, veikiau, atvirkščiai, geri kūriniai savo prigimtimi atpalaiduoja pernelyg įtemptų temų erdvę. Todėl, kuo daugiau kūrybos, tuo smagiau. Menas šiandien leidžia paliesti labai opias ir įdomias temas, o formos prasme gali būti ir įvykiu, ir performansu – neturėti jokios kietos formos. Svarbiausia užduotis šiandien yra ieškoti būdų, kaip atsirinkti tinkamą kūrinį, kaip jį pritaikyti ir taikliai inkorporuoti esamame kontekste. Ir nepamiršti diskusijų, pokalbių.
– Jūsų manymu, kas tuomet turėtų nuspręsti apie paminklo, objekto atsiradimą mieste? Ar dialogas su visuomene yra reikalingas, ar įvairių objektų atsiradimas turėtų būti menininkų, architektų, urbanistikos specialistų sprendimas?
– Kiekvienos veiklos srityje egzistuoja aiški specifika, galioja aiškūs kriterijai. Nėra reikalo restorano virėjui aiškinti, kaip ruošti maistą ar chirurgui – kaip operuoti. Tai – kompetencijų klausimas. Labai aukštos kvalifikacijos kultūros specialistų yra, tik kartais į juos užmirštama kreiptis. Pavyzdžiui, kuratorius atlieka bene svarbiausią vaidmenį ir yra labai svarbi grandis tarp skirtingų sektorių dalyvaujančių procese, neša didelę atsakomybę – formuluoja ir prižiūri esminę veiksmų eigą. Šie procesai yra imlūs laikui, todėl reikia puikiai išmanyti ne tik lokalų, bet ir pasaulinį meno lauką, puikiai suvokti architektūrinį, istorinį, socialinį kontekstus, mokėti komunikuoti ir, svarbiausia, turėti pajautimą.
Besileidžianti saulė šioje vietoje tarytum atsiduria žemiau žemės lygio, todėl susikuria nuostabūs šviesos efektai.
Manau, šiandien kalbant apie įpaminklinimą ar kitokį įmonumentalinimą per meno formas, reikia įvesti naujus terminus ir kriterijus. Vis dar naudojami pasenę apibrėžimai, kurie labai susiaurina kūrinio sampratą. „Memorialas“, „monumentas“, „paminklas“ ar „statula“ vien jau semantiškai talpina atminties temas. Be to, dažnu atveju, rengiant kūrinio gaires, įtraukiamas ir supolitintas kontekstas. Tokiu būdu meno išraišką bandoma paversti įrankiu tarnaujančiu tautiniam pasakojimui iliustruoti. Deja, menas, o ypač aukštos kokybės meno pavyzdžiai, tokias temas aplenkia lanku. Ar imsime filmus, ar literatūrą, ar teatrą ar vaizduojamąjį meną, ryškiausi meistrystės pavyzdžiai atveria daugiaplanį vaizdą, kuris turi daug skirtingų perspektyvų.
– Paminklas, meno/architektūros objektas mieste, dažniausiai, pasilieka ilgam laikui. Kaip padaryti, kad visuomenei jis būtų aktualus, atsparus pokyčiams, prisitaikantis prie miesto kraštovaizdžio ir po kelių dešimtmečių ar šimtmečių? O galbūt ne visiems objektams ilgaamžiškumas yra svarbus?
– Galima sakyti, kad pastaruosius 20 metų Lietuvoje vyravo intensyvus užstatymo etapas. Tačiau būsto klausimai neišsprendžia socialinių, miesto įtinklinimo ir įveiklinimo problemų. Per minėtą laikotarpį, jos buvo paliestos menkai (kaip žinia, spaudoje kultūros rubrikos yra pačiame gale), todėl nenuostabu, kad vis labiau ir labiau bręsta viešos erdvės formavimo kūrimo ir organizavimo klausimai.
Tuo tarpu patys gyventojai savo iniciatyva gali susikurti įveiklinimo vietas, savotiškus jėgos taškus.
Galiu drąsiai teigti, jog Lietuva gali džiaugtis puikiai išpuoselėtu tarptautiniu meno lauku. Todėl esminis klausimas yra kompetencijose – t.y., kaip mes iš skirtingų sektorių perspektyvos sugebame įsisavinti sugeneruotą kultūrinį produktą. Manau, miesto plėtros departamentai, paveldosauga, Kultūros ministerija, politikai, kūrėjai ir vieša nuomonė turėtų rasti būdų, kaip kuo dažniau sukurti bendras diskusijų ir tarpusavio bendradarbiavimo platformas. Viską užkrauti liaudies balsui būtų tiesiog nesąžininga.
Turime nepamiršti, kad nieko nėra amžino. Rasos Antanavičiūtės paroda „Paminklai kurių nėra“ yra puikus pavyzdys. Ši išsami istorinė studija parodos formatu parodė, kaip Vilniaus mieste keitėsi skulptūrų skaičius priklausomai nuo laikmečio ir santvarkos. Tai, kas stovėjo amžiais, šiandien jau pamiršta ir net nežinoma. Laikui bėgant, kinta viskas: kontekstas, politinės ar ekonominės aktualijos, todėl tam tikri judesiai, nukreipti į stacionarumą, pradeda kelti erzelį. Manau, galima būtų įsivesti „Plakatinės skulptūros“ terminą apibrėžiant jos gyvavimo laiką. Tuomet objektas išlaisvėtų ir galėtų teikti momentinį pasitenkinimą. Kiekvienam smagu pamatyti šmaikščią skulptūrą, keistą ar įdomų objektą, netikėtą piešinį. Mes patys susigalvojame arba pagal reglamentą iš įpročio deklaruojame, kad kūrinys turi stovėti amžiams, o daugeliui kūrinių to nereikia, nereikia to ir žiūrovui bei kūrėjui. Tad kodėl nepasilengvinus sau dalios?
Žinoma, yra pavyzdžių, kai darosi skaudu dėl už mokesčių pinigus statomų menkaverčių monumentų, kurie nešildo širdies ir neglosto akių, gožia aplinką. Bet aš į tokius stengiuosi nežiūrėti.
– Kaune pastaruoju metu, taip pat ir Europos kultūros sostinės metais, bandoma atgaivinti įvairias miesto erdves ir jas paversti kultūros renginių, parodų vietomis, pavyzdžiui – atgijo Kauno centrinis paštas. Ar teigiamai žiūrite į šį reiškinį, kokius procesus tai skatina mieste, kaip veikia menininkus?
– Vieša erdvė – mieste gyvenančių žmonių erdvė, todėl ja reikia naudotis. Mieste gyvena daug skirtingų grupių su skirtingais poreikiais ir laisvalaikio praleidimo įpročiais. Čia labai svarbų vaidmenį atlieka tiek miesto gyventojas, tiek miesto kaita. T.y., naujai sukurtos erdvės (stadionas, žaidimų aikštelė, terasa) gali tapti puikiu katalizatoriumi kurtis naujoms veikloms bei rastis naujiems įpročiams ir pramogoms. Tai labai smagu ir, svarbiausia, naudinga, nes tokios veiklos yra laisvos ir nemokamos, beje, laisvalaikis yra kardinaliai kitoje liniuotės pusėje nei nusikalstamumas. Tuo tarpu patys gyventojai savo iniciatyva gali susikurti įveiklinimo vietas, savotiškus jėgos taškus. Tai labai padeda miestui plėstis, formuoti savo charakterį ir identitetą. Svarbu leisti kurti savo erdvę ir ja naudotis. O šį viešų erdvių įveiklinimo žemėlapį puikiai plečia meniniai projektai.
Neišvardinsiu visko, bet Šančiuose kartu su bendruomenėmis kuriami projektai, Kauno Bienalė ir kiti renginiai paliko labai ryškų įspaudą, šioms tendencijoms padėjo sparčiai augti. Tik vėliau vystytojai pastebi: „o prašau, koks fainas rajonas, kažką buvom praleidę“.
– Jūsų projektas – „Žalčio namas“ – vystomas Kaune. Kaip, jūsų nuomone, keičiasi Kauno veidas per pastarąjį dešimtmetį? Kokias tendencijas pastebite?
– Miestas priklauso miestiečiams. Miestai tuo ir žavi, kad turi savo aurą, nuotaiką. Kaunas yra vienas iš tų miestų, kurį galima įsimylėti. Tai lemia daug faktorių ir kriterijų: geografinė padėtis, gamtinis reljefas, daugiasluoksnis istorinis bei architektūrinis kontekstas, žmonės ir jų mentalitetas, subkultūros ir pan. Bet labiausiai mane džiugina gražios permainos. Pats esu gimęs ir augęs Kaune, Partizanų g. Galiu pasidžiaugti puikiu viešuoju transportu, geru apšvietimu net atokiausiose miesto vietose, apželdinimu ir kitokiu viešų erdvių atsinaujinimu. Tai daro miestą patogų, saugų ir mielą. Kaunas vėl įgauna pelnytą šiuolaikinio miesto-metropolito vardą.
– „Žalčio namas“ – ar galite papasakoti apie jo idėją? Kokia bus šio objekto funkcija mieste?
– Tai – skulptūrinis, laikinas viešos erdvės objektas, kurį įgyvendinome „Kauno-Europos kultūros sostinės“ iniciatyva surengus konkursą. Nors tai – statinys, vis dėl to į šį kūrinį reikia žiūrėti ne kaip į architektūros, bet kaip į skulptūrinį objektą, į kurį galima užeiti, jį patirti iš vidaus bei išorės. Šio kūrinio pavadinimas apsipynęs gražiais sutapimais ir yra inspiruotas pasakos, sukurtos menininkės Leilos Kasputienės-Šukiur.
Objektas atsiranda žalioje miesto erdvėje kaip parko dedamasis elementas. Tai lyg platforma, iš kurios galima toliau džiaugtis gamta. Nors šis kūrinys ir neturi aiškios paskirties, tačiau jis atviras skirtingai choreografijai. Čia galima užsiimti Tai chi, tiesiog per darbo pertrauką pasėdėti valgant sumuštinį, surengti koncertą po atviru dangumi ar studentams naudotis kaip lauko klase. Scenarijų turėtų modeliuoti pats žiūrovas ir vienareikšmės paskirties aš nematau. Tai duoklė kalnui ir miesto gyventojams. Šioje vietoje sau pažymio nerašysiu. Pačiam smalsu, kaip šis objektas prigis, kaip jis bus naudojamas miesto žmonių ir kokius veiksmų scenarijus bei įpročius įneš miesto žmonės.
Stengiausi sukurti savotišką nematomą objektą, kuriame galėtų žaisti saulės šviesa, šerkšnas, rudens lapai ir, be abejo, žmogus. Tai – vieša erdvė, kuri akimirkai gali tapti privačia. Šis kūrinys susideda iš dviejų segmentų – iš betoninės aikštelės, kuri abstrakčiai vaizduoja susirangiusį žalčiuką ir iš anstato, kuris lyg vaizduotėje gimę rūmai žymi tris vartus. Kaip senoj liaudies dainoj – pro vienus vartus įeina Saulė, pro antrus – Mėnuo, o pro trečius – Dievas.
– Kodėl pasirinktas Pelėdų kalnas?
– Pelėdų kalnas yra labai svarbi miesto dalis. Šis kalnagūbris yra ir Nemuno bei Neries santakos aukštutinė dalis, Žaliakalnio pradžia. Beje, tai aukščiausia Kauno vieta. Geografiškai ji vadinasi Atragiu. Tai buvęs moterų vienuolyno sodas. O kažkada, dar anksčiau, čia buvo giria. Besileidžianti saulė šioje vietoje tarytum atsiduria žemiau žemės lygio, todėl susikuria nuostabūs šviesos efektai.
Visgi svarbiausia – ši vieta švenčia 101–ius metus nuo tada, kai tarpukario menininkai savo privačia iniciatyva išardė carinės Rusijos karinius baterijos įtvirtinimus, iš kurių nelegaliai, savo rankom, pastatė M.K. Čiurlionio galeriją ir Meno mokyklą. Tai – bene pirmas atkurtos valstybės statinys. Todėl labai kviečiu visus į atidarymo šventę – švęsti jubiliejų kartu su Kalnu, ant kurio po 100 metų atkursime mokyklos įkūrėjo J. Vienožinskio stalo tradiciją.
