Didysis „Kaunas 2022“ uždarymo renginys „Sutartis“ artėja. Jau šį šeštadienį „Žalgirio“ arenoje įvyks didžiulio masto muzikinis spektaklis, kurį kurs daugiau nei 150 atlikėjų, aktorių ir šiuolaikinio šokio šokėjų. Renginio kūrybinė komanda žiūrovus žada nustebinti ne tik muzika – elektronikos, džiazo, operos motyvais, libretu, pasakojančiu apie miesto kūrimą, bet ir efektinga scenografija. Atlikėjai ir šokėjai pasirodys vandenyje, areną puoš tikri medžiai, o scenoje bus naudojami net 2022 smėlio maišai. Artėjant pasirodymui, apie kūrybinį įkvėpimą bei netradicinius sprendimus pasakoja „Sutarties“ scenografijos autorė Sigita Šimkūnaitė.
Sigita, sparčiai artėja „Kaunas 2022“ uždarymo renginys „Sutartis“. Kaip jaučiatės, kokiomis nuotaikomis gyvenate?
Šiuo metu vyksta patys intensyviausi pasiruošimi darbai. Viską, ką buvau nupiešusi ant popieriaus ir mintyse, tampa kūnu. Man labai įdomu stebėti ir dalyvauti šiame procese. Labai viliuosi, kad viskas pavyks.
Žiūrovai pamatys peizažinį scenovaizdį: mišką vandenyje, kalną, kibirkštis.
Kuo jums, kaip kūrėjai, „Sutartis“ pasirodė įdomi, kodėl ėmėtės šio projekto? Ar galėtumėte Sutarties scenografiją palyginti su Jūsų ankstesniais darbais?
Įdomūs visi darbai, kuriuose tenka dirbti su mylima komanda. Su Gediminu Šeduikiu (režisieriumi), Sandra Straukaite (kostiumų dailininke), Angnija Šeiko (choreografijos autore), Andriumi Stasiuliu (šviesų dailininku) esame praėję ne vieną didelę kūrybinę kelionę kartu. Žinoma, masino „Sutarties“ projekto mastelis. Man didelė garbė savo kūryba prisidėti prie „Kaunas 2022“ programos.
Apie savo darbus kalbėti ir juos lyginti sunku. Kūrinių stengiuosi nekartoti. Kiekvieną kartą sau sugalvoju įdomių užduočių ir iššūkių.
Kas buvo svarbiausias įkvėpimo šaltinis kuriant scenografiją? Į ką scenografui svarbiausia atsižvelgti – muziką, libretą, atlikėjų skaičių, galbūt kitus dalykus?
Kuriant šį scenovaizdį galvojau apie labai daug dalykų: vandenį, kuris yra viena iš pagrindinių miestą formuojančių dalių – Kauno miestas įsikūręs dviejų upių santakoje. Supratau, kad noriu būtinai panaudoti šį elementą. Žemės lopinėlis, kurį suformuoja vanduo, kuriame kuriasi žmogus, visa urbanistika – miestas.
Po to priėjau iki M. K. Čiurlionio paveikslų. Jo kūryba tapo didžiulė atspirtis viso spektaklio scenovaizdžiui.
Taip pat „Kauno – Europos kultūros sostinės“ metai sutapo su pasauliui labai sunkiu ir nerimastingu laiku, todėl norėjau parodyti išsaugojimo ir prisiminimo svarbą. Sumaniau Čiurlionio „Ramybei“ panaudoti smėlio maišus kaip karo citatą, priminti žiūrovui, kad turime saugoti kultūrą, vienas kitą, draugystę. Tai ir yra mūsų visų pagrindinė sutartis.
Formuojant erdvę visi dėmenys yra svarbūs: muzika, istorija, tai, kaip šokėjai ir choristai judės erdvėje. Uždarymo spektaklyje scenoje vienu metu veiks iki šimto atlikėjų: nelengva užduotis teko choreografei Agnijai Šeiko ir Gediminui Šeduikiui.
Ar susipažinus su „Sutarties“ spektaklio tema iškart kilo tam tikras vaizdinys ar tam prireikė laiko, papildomų pastangų? Nuo ko prasideda scenografijos kūrimas?
Pradžių pradžia – pirmasis susitikimas su režisieriumi. Vaizdiniai gimė gan greitai, jie šiek tiek kito kūrybinėje eigoje, kai kurie motyvai buvo koreguojami. Procesas, su pertraukomis, truko nepilnus metus. Jis man buvo be galo įdomus ir svarbus.
„Sutartis“ – spektaklis ant vandens, čia bus naudojamos ir kitos gamtos materijos – medžiai, smėlis. Iš pažiūros atrodo, kad šios idėjos gan sudėtingai įgyvendinamos, netradicinės. Kokie procesai ar jų įgyvendinimas pareikalavo daugiausiai iššūkių?
Įgyvendinimui prireikė nemažai laiko, kruopštaus planavimo. Idėjos gal ir nesunkiai įgyvendinamos, bet buvo labai daug pirmų kartų: didelis baseinas tam nepritaikytoje erdvėje, galybė maišų su užpildais, kurie turėjo suformuoti „Ramybę“, medžių „sodinimas“. Žiūrovai pamatys peizažinį scenovaizdį: mišką augantį vandenyje, stūksantį kalną, kibirkštis skrendančias erdvėje.
Kinas yra išmokęs didžiulės disciplinos, darbo tvarkos, planavimo, o teatras praplečia fantazijos ribas.
Kelis kartus važiavome į mišką – kiekvieną medelį atsirinkome. Reikėjo sugalvoti kaip juos iki arenos atgabenti nenulaužytus, sujungti, pakabinti. Kai kurie medžiai – beveik 16 metrų aukščio, tad tai padaryti buvo nelengva. Su specialiųjų efektų komanda tarėmės ir galvojome, kaip užpilti areną vandeniu jos neužtvindant. Iš viso arenoje bus naudojama 40 tonų vandens, kurį reikės šildyti. Atlikėjai bei šokėjai avės specialią avalynę, kuri padės nesušalti ir leis saugiai judėti vandenyje.
Su dekoracijų gamybos vadovu darėme rekvizito testus, siuntėme šokėjams, koregavome pagal pastabas. Stūksantis kalnas galbūt pareikalavo daugiausiai fizinių jėgų ir laiko: supylėme ir užpildėme didžiulį kiekį smėlio maišų…
„Sutartis“ kalba apie Kauną ir miesto gyvenimą. Koks jūsų ryšys su Kaunu?
Mano santykis su Kaunu yra susiformavęs per architektūrą, esu svečias, kuris labai myli šį miestą.
Apskritai, ar kuriant jums svarbu su spektaklio tema, veikėjais rasti asmeninį santykį?
Scenovaizdį kuriu tik per savo asmeninį santykį su tema, kitaip, manau, ir negali būti.
Kuriate tiek kine, tiek teatre. Kokie dalykai, kūrybos aspektai jus traukia kiekvienoje iš šių meno sričių?
Pati vizualinė kalba labai skiriasi: jei kine stengiuosi iki smulkmenų atkurti realybę ar laikotarpį, tai teatre turiu daugiau laisvės interpretacijai. Labiausiai džiaugiuosi, kai pavyksta apjungti šias abi patirtis į vieną. Kinas yra išmokęs didžiulės disciplinos, darbo tvarkos, planavimo, o teatras praplečia fantazijos ribas.
Įsigyti bilietus į muzikinį spektaklį „Sutartis“ galima čia. Visa lapkričio 24–27 d. Kaune ir Kauno rajone vyksiančių renginių programa – https://kaunas2022.eu/sutartis/
