Europos kino festivalis „Scanorama“ pristatė šių metų programą, kurioje – didžiuosiuose kino festivaliuose apdovanojimus pelnę ir išskirtiniu meniniu braižu išsiskiriantys pradedančiųjų kino kūrėjų filmai, autentiškos tapatybės ir visuotinių įtampų laike dūžtančių vertybių paieškos.
Festivalį atvers britų režisieriaus Granto Gee filmas „Visiems patinka Billas Evansas“, Berlyno kino festivalyje pelnęs „Sidabrinį lokį“ už geriausią režisūrą. Juosta panardina į dramatišką ir svaigų vieno talentingiausių XX a. džiazo pianistų vidinį pasaulį, atskleisdama jo prieštaringumą ir psichologinį sudėtingumą. Festivalį užvers Lietuvoje gimusio ukrainiečių režisieriaus Rostislavo Kirpičenkos vaidybinė juosta „Pavasaris“, pristatyta Kanų kino festivalyje. Filmas žengia į pilkąsias blogio zonas, tyrinėdamas okupaciją kaip pasikeitusių reikšmių ir žmogiškojo orumo paieškų teritoriją.
„Kinas šiandien tampa savotiška žmogiškumo laboratorija, kurioje patikrinamos saugomos ir dūžtančios vertybės. Laikas nebetenka svarbos, filmų istorijos lengvai peržengia šimtmečius, jungdamos skirtingas epochas, leidžiančias vertinti žmogaus moralinės laikysenos problematiką kaip visais laikais aktualų ir universalų principą. Ne mažiau svarbios išlieka asmeninės ir bendruomeninės tapatybės paieškos, atskleidžiančios nekintančią autentiškų biografijų reikšmę šiuolaikiniams ir istoriniams pasakojimams“, – programos pagrindinius akcentus pristato kino festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.
Režisūrinė ir aktorinė meistrystė: autentiškos tapatybės ir vertybinių atramų paieškos
Šių metų programos ašį sudaro juostos iš pagrindinių kino festivalių, skirtingais režisūriniais ir aktoriniais balsais keliančios žmogaus tapatybės ir vertybinės laikysenos klausimus. Pastarieji ypač stipriai formuluojami iš moters patirties perspektyvos. Austrų režisieriaus Markuso Schleinzerio filmas „Rozė“, Berlyno kino festivalyje pelnęs „Sidabrinį lokį“ fenomenalių galimybių aktorei Sandrai Hüller, kuria įspūdingą odę moteriškumui žiaurioje ir kruvinoje patriarchalinėje žmonijos istorijoje. Vokiečių kino grande dame Ulrikės Ottinger juosta „Kruvinoji grafienė“ su neprilygstamąja Isabelle Huppert tapatybės ir amžinojo gyvenimo klausimus sprendžia originaliai interpretuodama vampyrų mitus ir atiduodama pagarbą juodajam humorui bei Vienos architektūrai. Filmas įkvėpė festivalio naujovę – pagrindiniuose kino festivaliuose rengiamus „Gala“ seansus, skirtus ryškiausiems festivalio programos akcentams.
„Scanoramos“ žiūrovų pamėgta austrų režisierė Marie Kreutzer, kurios juosta „Korsažas“ atvėrė jubiliejinį 20-ąjį festivalį, savo naujausiame filme „Švelnus monstras“ tyrinėja artumo ir vidinės tamsos ribas, keldama klausimą, kiek pažįstame žmogų, kurį laikome pačiu artimiausiu. Juosta buvo pristatyta Kanų kino festivalio konkursinėje programoje, o įsimintinus pagrindinius moterų vaidmenis sukūrė ikoninės skirtingų kartų aktorės Léa Seydoux ir Catherine Deneuve. Dar viena prancūzų aktorinės meistrystės pažiba Juliette Binoche išmėgina sau naują režisierės tapatybę ir pristato dokumentinį pasakojimą apie judviejų su choreografu Akramu Khanu kurtą spektaklį „In-I“, atveriantį vidinės drąsos bei asmeninio ir kūrybinio ryšio svarbą, žengiant į nepažįstamas teritorijas. Aktoriniais jos registrais žiūrovai galės gėrėtis Lance’o Hammerio juostoje „Paklydusi jūroje“, tyrinėjančioje rūpesčio ir kontrolės, intymumo ir senatvės ribas. Berlyno kino festivalyje filmas buvo įvertintas „Sidabrinio lokio“ apdovanojimu.
Venecijos kino festivalyje „Auksinį liūtą“ laimėjęs danų režisierės May el-Toukhy filmas „Moteris nežinoma“ tapatybės klausimą sprendžia jungdamas asmeninių ir istorinių pasirinkimų akistatas. Pasakojimui apie moters emancipaciją originalią intonaciją suteikia prancūzų režisieriaus Bérengerio Thouino debiutinė juosta „Aukso amžius“, filmuotą medžiagą jungianti su XX a. archyvais. Filmas buvo įtrauktas į Kanų klasikos programą ir pristatytas prestižiniame archyvinio ir klasikinio kino festivalyje „Il Cinema Ritrovato“.
Prancūzų kino akiplėša Bruno Dumont’as naujausioje juostoje „Raudonosios uolos“ vaikiško, bet sykiu bendražmogiško draugystės, ištikimybės ir skausmo pasaulį atveria sekdamas laikui nepavaldžia Romeo ir Džuljetos istorijos linija. Filmas buvo pristatytas Kanų kino festivalio programoje „Dvi režisierių savaitės“. Tuo tarpu rumunų kino enfant terrible Radu Jude naujausioje juostoje „Kambarinės dienoraštis“ su jam būdingu provokatyvumu, bet subtilesnėmis ir melancholiškesnėmis intonacijomis interpretuoja emigracijos temą. Filmas buvo pristatytas Kanų programoje „Dvi režisierių savaitės“.
Šiaurietiškas horizontas: kino ir literatūros dialogas
Programos „Naujienos iš Šiaurės“ pagrindinę ašį formuoja dviejų Nobelio literatūros premijos laureatų – Knuto Hamsuno ir Jono Fosse’s – kūrinių interpretacijos. „Scanoramos“ žiūrovams gerai pažįstamas norvegų režisierius Hansas Petteris Molandas sudėtingą ir daugiasluoksnį K. Hamsuno romano „Žemės syvai“ tekstą paverčia sodriu ir įtaigiu kinematografiniu pasakojimu apie žmogaus ir atšiaurios gamtos vienovę, besiskleidžiančią asmeninių ir istorinių akistatų fone. Filmas buvo pristatytas prestižiniame Toronto kino festivalyje.
„Scanoramoje“ ne kartą pristatyto norvegų režisieriaus Eriko Poppes filmas „Mylimasis“ – po 40 metų didžiuosius ekranus pasiekusi 1988 m. J. Fosse’s sukurto scenarijaus režisūrinė interpretacija apie žmonių ryšio trapumą, išsipildymo ilgesį ir nepakeliamą vienatvę dviese. Filmo vizualinė kalba pratęsia minimalistinį teksto skambesį, ypatingą dėmesį skirdama tylos pauzėms ir taupiems dialogams.
Netiesioginį pokalbį su festivalio istorija kuria debiutuojančio danų režisieriaus Madso Mengelio filmas „Viešnia“, savitai pratęsiantis Thomo Vinterbergo „Šventę“, padėjusią judėjimo „Dogma 95“ vertybinius ir meninius pagrindus. Juosta apnuogina destruktyvius šeimos santykius, įdėmiai žvelgdama į psichinės sveikatos temą. FIlmas pelnė žiuri prizą ir apdovanojimą už geriausią režisūrą Karlovi Varų kino festivalyje.
Pagrindinis konkursas: meninė branda ir tarptautiniai įvertinimai
Deramo profesinio dėmesio ir įvertinimo lauką išskirtinio režisūrinio braižo pirmiesiems ir antriesiems filmams formuojantis „Scanoramos“ pagrindinis konkursas šiais metais pristato filmus, išsiskiriančius menine branda ir ankstyvu tarptautiniu pripažinimu. Vokiečių režisieriaus Kai Stänickes filmas „Be vietos“, Berlyno kino festivalyje pelnęs geriausio debiutinio filmo apdovanojimą, tyrinėja bendruomeninius galios santykius, lemiančius individo teisę į tapatybę ir atmintį. Norvegų režisieriaus Eivindo Landsviko juosta „Žemi lūkesčiai“, pristatyta Kanų kino festivalio programoje „Dvi režisierių savaitės“, gilinasi į šiuolaikinį žmogų persekiojančio nervinio išsekimo problematiką, subtiliai primindama, kad per didelės ambicijos nevertos gyvenimo kainos.
Kroatų režisieriaus Mates Ugrino debiutinis filmas „Smulkūs vagišiai“ žvelgia į geresnės ateities troškimą ir nematomą turizmo pasaulio pusę. Juosta pelnė „Fipresci“ apdovanojimą Karlovi Varų kino festivalyje ir buvo įvertinta kaip vienas ryškiausių šių metų Balkanų regiono filmų. Prancūzų režisierių Yanno Berlier ir Lolos Cambourieu juosta „Po nelaiminga žvaigžde“, pristatyta Kanų kino festivalio programoje „ACID“, įdėmiai žvelgia į destruktyvią žmogiškųjų santykių dinamiką, vedamą iškreiptos meilės sampratos. „Scanoramos“ žiūrovams gerai pažįstamo Kosovo režisieriaus Visaro Morinos naujausias filmas „Gėda ir pinigai“ kelia etinius garbės išsaugojimo klausimus šiandienos kapitalistiniame pasaulyje. Filmas buvo pripažintas geriausiu Sandanso kino festivalio filmu.
Kartvelų režisierės Anos Urushadzes filmas „Antraplanis vaidmuo“, Roterdamo kino festivalyje pelnęs specialųjį žiuri apdovanojimą, žmogiškosios būties trapumą apmąsto per efemeriškos aktoriaus profesijos prizmę. Prancūzijoje kurianti libaniečių režisierė Lana Daher, filme „Ar myli mane?“ pasitelkdama archyvus, pasakoja skaudžią ir fragmentišką Libano istoriją, kino kameros žvilgsnį paversdama būdu išsaugoti ir apmąstyti savo šalies patirtį. Švedų režisierės Julios Thelin juosta „Mecenatė“ kuria psichologiškai įtemptą pasakojimą apie manipuliatyvius galios santykius ir jais pagrįsta šiuolaikinio meno pasaulį.
Lietuviškų šaknų turinčios belgų kino kūrėjos Isabelle Tollenaere juosta „Paryžius Paryžius“, pristatyta Karlovi Varų kino festivalyje, kuria išskirtinės atmosferos pasakojimą apie namus, keldama klausimą, kas juos kuria skubančiame ir kintančiame pasaulyje. Rinaldas Tomaševičius su ilgametražiu debiutiniu dokumentiniu filmu „Noriu būt žmogum“ žengia į visuomenės paribius ir gyvenimą už kalėjimo grotų. Režisierius jautriai ir atidžiai sluoksniuoja šiurkščias ribinių patirčių faktūras, atverdamas paprastą tiesą, kad žmogiškumas net beviltiškiausiomis gyvenimo aplinkybėmis išlieka teisingiausiu pasirinkimu.
Europos kino festivalis „Scanorama“ šiais metais vyks Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytuje, Panevėžyje, Marijampolėje, Visagine, Vilkaviškyje ir Gargžduose lapkričio 5–22 dienomis. Daugiau informacijos: scanorama.lt.
