Saulėtas rugsėjo šeštadienio vakaras, oras šiltesnis, nei galėtum tikėtis. Ką veikia kauniečiai? Būriuojasi kavinės „Kultūra“ terasoje, žinoma. Tik ne šiaip sau dykai savaitgaliauti, o klausyti paskaitų apie čia pat augusį, karo į Vokietiją ir vėliau JAV nublokštą Jurgį Mačiūną.
Lietuvos kultūros instituto kvietimu Lietuvoje apsilankę šio menininko ir jo pasaulėžiūros sistemos Fluxus tyrėjai Gerry Beeganas ir Colby Chamberlainas pakvietė apšildyti smegenis prieš rugsėjo 19 d. įvyksiančią FLUXUS festivalio kulminaciją. Jų pažertos istorijos priminė, kad, nors Fluxus požiūriu viskas yra žaidimas, tas žaidimas turi sistemą, kuri, laikantis nurodymų, veikia. Paskaitų lokacija tikrai neatsitiktinė – juk būtent Kauno paveikslų galerijoje veikia ne tik „Kultūra“, bet ir Fluxus kabinetas, kuriame gausu ne tik istorinių artefaktų, bet ir specialiai Kaunui gimusių kūrinių.
Gerry Beeganas, dizaino istorikas, kuratorius, Rutgerso universiteto profesorius, šiuo metu rengiantis Jurgio Mačiūno biografiją, kurioje koncentruojasi į jo kaip dizainerio figūrą, savo paskaitoje atskleidė Fluxus kaip griežtą, pragmatišką ir itin apgalvotą dizaino sistemą.
Architektūriniai principai mene
Mačiūnas sentimentaliuose ir, žinoma, subjektyviuose pasakojimuose gali atsiskleisti chaotiškas avangardistas. Architektūros studijų metu (o ir vaikystėje vaikštinėjant tarp modernistinių pastatų Kaune) atrastus griežtus Bauhaus principus – funkcionalizmą, efektyvumą, moduliarumą ir minimalizmą – ne tik architektūroje, bet ir Fluxus objektų kūrime. Dizaino istorikas G. Beeganas tai vadina „Flux dizainu“, kuriame menas iš elitistinio prabangos dalykėlio tampa efektyviu sprendimu konkrečiai problemai.
Nuhakinti sistemą
Ar kada susimąstėte, kaip menininkai subsidijuodavo savo idėjas, kai neegizistavo jokios stipendijos ir tarybos, ypač tokias sunkiai įrėminamas idėjas, kaip Fluxus? Mačiūnas dirbdamas grafikos dizaineriu komercinėse studijose savo asmeninius projektus „priklijuodavo“ prie komercinių užsakymų spaudos lakštų kampų (ganging up metodas). Bet, aišku, ne visada pavykdavo viską pasidaryti „nemokamai“ pats yra sakęs, kad uždirbdavo 10 000 dolerių per metus, o 9 000 iš jų išleisdavo Fluxus veiklai.
Kova prieš švaistymą
Mačiūno dizainas buvo neįtikėtinai tankus ir paremtas tipografijos galia, tekstas dažnai ėjo iki pat puslapio kraštų. Tai nebuvo vien estetinis pasirinkimas – nors ir apsunkino skaitymą, buvo ideologinis protestas prieš „kapitalistinį dizainą“, kuris neva švaisto popierių palikdamas tuščias paraštes. Mačiūnui tuščia erdvė rodėsi kaip iracionalus švaistymas, todėl jis užpildydavo kiekvieną milimetrą.
Dizaineris kaip menininkas, menininkas kaip dizaineris
Gerry Beeganas paskaitoje atkreipė dėmesį į įdomią rokiiruotę: Mačiūnas kūrė meną kaip dizaineris (pagal griežtas taisykles, modulius, sistemas) ir dizainą kaip menininkas (nuolat perdirbdamas tas pačias kompozicijas, ieškodamas tobulybės, kaip tai daro tapytojai). Kitaip tariant, nesibodėjo arti tą pačią vagą vėl ir vėl, kol pasiekdavo norimą efektą.
Kasdienybės aktyvavimas
Fluxus dizainas vertė žiūrovą tapti vartotoju-dalyviu – visai kaip FLUXUS festivalis šiandien. Beeganas pabrėžia, kad Mačiūnas taip žadino budrumą kasdienybėje: voko atplėšimas, antraštės skaitymas Fluxus kontekste tapdavo sąmoningu meniniu veiksmu. Dizainas čia veikė kaip sensorinis dirgiklis.
Spaudos iliuzijos
Mačiūnas mėgo žaisti su spaudos technologija. Padidindamas spaudos taškus (vadinamuosius half-tones), jis suardydavo fotografijos iliuziją, iš esmės parodydamas, kad nuotrauka nėra tikrovė, o tik tūkstančiai mažų taškelių. Taip, anot dizaino istoriko, jis griovė tiesioginį ryšį tarp atvaizdo ir objekto, pabrėždamas spaudos kaip materialaus artefakto prigimtį.
Andy Warholui – ne
Nors to paties laiko legendas neretai sudedame į vieną stalčių, paskaitoje teko išgirsti Mačiūno antipatiją Andy Warholui. Mačiūnui Warholas buvo Fluxus priešingybė, nes garbino įžymybių kultūrą ir reklamą. Tuo tarpu pats Mačiūnas siekė kolektyvinio, anoniminio meno, kur menininko ego išnyksta bendruomeninėse struktūrose ir modulinėse sistemose. Įdomu, kad abu menininkai įėjo į istoriją kaip gana mistiškos asmenybės – žinoma, skirtingais masteliais, visgi panašumų tarp jų šiandien galima įžvegti daugiau nei pavyko Mačiūnui.
Kartu su Gerry Beeganu į Kauną atvykęs meno istorikas Colby Chamberlainas, Klivlando meno instituto docentas, monografijos „Fluxus administracija: Jurgis Mačiūnas ir raštvedybos menas“ (Fluxus Administration: George Maciunas and the Art of Paperwork (University of Chicago Press, 2024) autorius, pasiūlė Jurgį Mačiūną pažinti ir kaip maniakiškai kruopštų biurokratą, kuris nuobodų popierizmą pavertė meno forma.
Fluxus – excelio judėjimas
Daug XX a. avangardinių judėjimų prasidėjo nuo garsių manifestų, o Fluxus į priekį vedė memorandumai ir informaciniai biuleteniai. Kitaip tariant, visai kaip šiuolaikinis projektų vadovas, Mačiūnas bendruomenę stiprino lentelėmis, grafikais ir instrukcijomis.
Nuo FTB – į Vokietiją
Pasirodo, viena iš priežasčių, kodėl Mačiūnas 1961 m. paliko Niujorką ir išvyko dirbti į Viesbadeną (Vokietiją), buvo baimė. Jį dėl kairiųjų politinių pažiūrų apklausė FTB agentai , ir tai jį labai suneramino. Visgi komunistu šio kauniečio vadinti nederėtų, nes jo simpatijos kairiesiems buvo daugiau romantinės, su darbininkais jis bendravo nedaug, sukosi bohemiškuose Niujorko sluoksniuose. Beje, paradoksalu, kad jis ne šiaip spruko nuo tardymo, o užsimanė dirbti JAV karinių oro pajėgų grafikos dizaineriu Vokietijoje.
Nuo Sibiro iki Japonijos
Mačiūnas, žavėjęsis rusų konstruktyvistais ir mokslininkais, ir neką težinojęs apie sovietų nusikaltimus, rimtai planavo perkelti Fluxus į Rytus. Jis rašė Jonui Mekui apie viziją surengti festivalių ciklą palei Transsibiro magistralę, ir galiausiai apsigyventi Japonijoje, kur būtų įkūręs kolūkį, kuriame menininkai patys augintųsi maistą, pigiai spausdintų Fluxus leidinius ir gyventų už 200 dolerių per metus.
SoHo vystytojas
Šiandien SoHo Niujorke yra vienas prabangesnių kvartalų, bet Mačiūno (o ir Jono Meko) laikais tai buvo apleistų fabrikų zona („Hell’s Hundred Acres“). Mačiūnas, proto-gentrifikatorius, pirmasis sugalvojo radikalią idėją: užuot griovus senus pastatus (ką darė valstybė), juos reikia pritaikyti menininkų kooperatyvams. Jo planas „Fluxhouse“ tapo pavyzdžiu, kaip menas gali transformuoti merdinčius pramoninius rajonus. Neatsitiktinai prieš keliolika metų Vilniuje ir Kaune veikė „Fluxus ministerijos“ – tai tiesioginis Mačiūno idėjų pritaikymas jo gimtinėje.
Beje, kai Mačiūnas siūlydavo menininkams investuoti į kooperatyvinius būstus, jis nepaistydavo apie meną, verčiau pateikdavo itin detalias lenteles su renovacijos kaštais, šildymo mokesčiais ir kvadratinio colio kaina. Chamberlainas teigė, kad jei kieno nors neįtikino architektūrinė vizija, tą turėjo nuraminti buhalterija.
Jei pasitelksite excelį apskaičiuoti geriausias FLUXUS festivalio kostiumo proporcijas – puiku. Jei užfiksuosite savo kopimo pagreitį „Stravoje“, tai irgi bus gana fliuksiška. Tiesa, festivalio programa, laukianti ant Parodos kalno, sunkiai pasiduoda detaliam planavimui – čia jau reikės išjungti vidinį mačiūną ir atsiduoti režisieriaus Aleksandro Špilevojaus su komanda parengtoms meno pinklėms. Susitinkam Mačiūno aikštėje šeštadienio vakarą?
P.S. Lapkritį Mačiūnui – 95-ri. Kauno paveikslų galerija žada, kad vakarėlis šia proga tikrai bus. Tarp mūsų miesto ir Niujorko.