Festivalio „Cirkuliacija“ istorija glaudžiai susijusi su mūsų žurnalu – nuo 2017-ųjų anonsuojame visus festivalius, esame aprašę ir filmavę tiek idėjos puoselėtojus, organizacijos „Teatronas“ atstovus režisierių Gildą Aleksą ir prodiuserę Moniką Citvaraitę-Lansbergienę, tiek jų auginamus atlikėjus ir svečius.
Visgi tikrai negalėtume pasigirti aplankę visus spektaklius, tad buvo labai įdomu susėsti su Gildu ir pabandyti sudėlioti „Cirkuliacijos“ kelionių po Kauną, o dabar jau ir visą Lietuvą, žemėlapį. Jame – stotelės, kuriose lietuviai mokėsi ne tik cirko disciplinų ir etiketo, bet ir santykio su kitu ir kitokiu.
Priešistorė
Nors pokalbį su festivalio vadovu pradėjome nuo 2017-ųjų Eiguliuose, vėliau mūsų pačių žurnale, išleistame tų metų liepą, perskaičiau – „trečius metus vykdomas tarptautinis šiuolaikinio cirko edukacinis festivalis.“ Internetas nieko nepamiršta, tad pora paspaudimų, ir jau skaitau pranešimą 2013-ųjų „Kauno dienoje“.
„Birželio 8–9 dienomis pirmą kartą Kaune rengiamas šiuolaikinio cirko festivalis. Festivalio rengėjai – Kaune veikianti teatro trupė „Teatronas“ ir studija „Ugnies ratas“, susibūrę specialiai šiam projektui. Festivalis sumanytas siekiant pristatyti Lietuvos žmonėms mažai žinomą šiuolaikinio cirko žanrą, kurio pavadinimą išgirdęs dažnas dar galvoja apie dresuotus liūtus ar žiūrovus į areną tempiančius klounus. Šiuolaikinio cirko kūrėjai nesiorientuoja į konkrečią publiką, tikėdamiesi, kad universali kūno ir muzikos raiška bus suprantama įvairaus amžiaus ir tautų atstovams. Daugiausiai čia pasirodo įvairiausiais daiktais žongliruojantys artistai, ant žemės bei ore pasirodantys akrobatai, šiuolaikinio šokio atlikėjai bei aktorinę mokyklą patyrę klounai.“
Štai taip! Gildo spektaklis „Maja“ rodytas „Girstutyje“, o „Ryšių kiemelyje 837“ vyko gatvės cirko diena. Į šį senamiesčio kiemą, taip pat VDU erdves, festivalis sugrįžo ir 2015 metų vasarą, o antrojo renginio akcentu tapo mokomieji šiuolaikinio cirko renginiai moksleiviams ir scenos menų profesionalams.
2017-ieji: brazilai Eiguliuose
„Viskas vyko visom prasmėm netyčia“, – 2017-uosius prisimena Gildas. Tai yra, galėjo vykti ir Čilėje – tarp šios Pietų Amerikos šalies ir gimtinės rinkosi pirmoji Lietuvos šiuolaikinio cirko profesionalė Monika Neverauskaitė, galvodama, kur rodyti cirko mokykloje „Le Lido“ Prancūzijoje sukurtą diplominį spektaklį. Pasirinko teisingai, tik neturėjo palapinės, teko ją skolintis iš kartu atvykusių šveicarų. Gildas pamena, kaip ėjo derinti leidimo palapinę statyti miesto centre. Visgi teko glaustis Eiguliuose, prie didelio šiukšlių konteinerio, be jokio finansavimo ar profesionalios reklamos, tiesiog tikintis, kad pro šalį einantys žmonės užsuks vedami smalsumo.
Tarp vietinių smalsuolių ir lygiai taip pat angliškai nekalbančių Monikos bendramokslių menininkų užsimezgė netikėtas ryšys. Eigulių daugiabučių gyventojai net pradėjo kviestis brazilų artistus į svečius, o organizatoriai suprato, kad didžiausia festivalio magija – ne pats spektaklis, o nuoširdus bendravimas prieš ir po jo. Ši sėkminga, nors ir neplanuota, patirtis tapo impulsu vėliau festivalį sąmoningai tęsti kituose Kauno mikrorajonuose.
2018-ieji: alaus baras Šilainiuose
„Padarykim tai sąmoningai“, – po improvizuotos Eigulių sėkmės nusprendė komanda ir 2018-aisiais persikėlė į Šilainius. Šis rajonas pasirinktas kaip vieta, kurioje kultūrinio veiksmo beveik nebuvo, o Gildas prisimena ryškią kuratorystės viziją: milžiniška, ryškiai rožinė palapinė pilkų sovietinių blokų fone. Tinkamas plotas atsirado prie buvusio Šilainių turgaus, šalia vietinio baro, kuriame alus tuomet kainavo vos eurą. Nors pradžia buvo įtempta – vietiniai pyko dėl užtvertų įprastų takų link namų, grasino policija, o palapinę naktimis tekdavo akylai saugoti, – rajonas cirką galiausiai prisijaukino.
Šilainiuose vėl įvyko bendruomeninė magija, tik šįkart – per jau minėtą barą. Jo savininkė artistams nešė nemokamas vaišes, o lankytojai tapo nuolatiniais spektaklių žiūrovais. Festivalio pabaigoje baro savininkė net prašė cirko neišvažiuoti, prisipažinusi, kad būtent jis padėjo sukurti tokią kultūringos vietos atmosferą, apie kokią ji visada svajojo. Ši, Gildo žodžiais, „crazy“ patirtis įrodė, kad šiuolaikinis cirkas gali ne tik išgyventi, bet ir tapti savas net ir pačiame atšiauriausiame kontekste.
2019-ieji: vaikų namai Dainavoje
Atsisakę brangios palapinės, organizatoriai 2019-aisiais pasuko aktyvizmo keliu ir „Cirkuliaciją“ įkurdino buvusiuose vaikų globos namuose „Atžalynas“ Dainavoje. Nepaliaujamas Gildo naratyvas – rasti nuolatinę sceną nepriklausomiems menams – čia įgavo fizinį pavidalą: apleistas pastatas su įdomia architektūra tapo eksperimentine erdve. Nors ambicingas planas įtikinti savivaldybę čia įkurti kultūros centrą nepavyko, festivalio vartai iki šiol liko nudažyti rožine spalva.
Dainavos daugiabučių kiemuose menininkai rado unikalų būdą bendrauti su vietiniais: po belgų parkūrininkų BE FLAT pasirodymo per stogus ir balkonus net didžiausi rajono ereliai pripažino juos „savais sportininkais“. Emocionaliu lūžiu tapo pasirodymas balkonams (kaip pranašiška, turint omeny artėjusią pandemiją), kurio metu artistai 20 minučių tiesiog nieko nedarė, – tai sugeneravo stiprią bendrystės pajautą tarp žiūrovų ir kūrėjų. Nepaisant pradinių nesusikalbėjimų, ir vėl viskas baigėsi pačių gyventojų prašymais likti, nes „Dainavoje irgi nieko nevyksta“.
2020-ieji: pas Gruodžius
2020-aisiais festivalis turėjo pasiekti Vilijampolę, tačiau planus pakoregavo pandemija ir karantinas. Visas festivalio veiksmas persikėlė į internetinę erdvę, o fiziniu „Cirkuliacijos“ štabu tapo visai šalia Varnių tilto esantys, į Vilijampolę žvelgiantys kompozitoriaus Juozo Gruodžio namai.
Nors susitikimai gyvai tapo neįmanomi, festivalis nenutolo nuo temos „Private Zone“ tyrinėjimo. Pasitelkę užsienio menininkus, tokius kaip kanadietis Claudelis Doucet ir charizmatiškasis Arielis Bronzas iš Izraelio, organizatoriai rengė virtualias kūrybines dirbtuves. Jose neviešai ir neskubant buvo gilinamasi į rajono tapatybę ir atmintį, bandant atrasti būdus, kaip šiuolaikiniam cirkui egzistuoti net ir griežto karantino sąlygomis.
2021-ieji: labai keistas festivalis
Atlaisvėjus suvaržymams „Cirkuliacija“ vyko ne šiaip sau, o iškart Vilijampolėje, Kaišiadoryse, Smalininkuose ir Raseiniuose. „Jau galėjom daryti renginius, bet jie turėjo vykti lauke, dėl to beveik visi kūriniai buvo adaptuoti“, – atsidūsta Gildas. Vilijampolėje festivalis atsikraustė į puikią istorinę vietą, seną alaus bravorą, kuris dėl teisės į pavadinimą vėliau susikibo su didesne darykla. Dabar ten lyg ir nieko kultūringo nevyksta, o galėtų.
2021-ieji Gildui į atmintį įsirėžė ir dėl politinio fono – kaip tik tuo metu vyko pirmasis „Šeimų maršas“. Bravore apsauginiais dirbo vietos baikeriai, kurie, patys būdami maršo dalyviais, vienoje erdvėje susitiko su atvirai queer artistais. Festivalio vadovas pamena, kad buvo gera stebėti, kaip cirkas tampa tiltu: visi kartu, nepaisant radikaliai skirtingų pažiūrų, per lietų ir vėją žiūrėjo spektaklį.
2022-ieji: skola bokso klubui Šančiuose
2022-ieji festivaliui buvo milžiniški: Europos kultūros sostinėje Kaune, tiksliau – Šančiuose, vyko tarptautinio tinklo „Circostrada“ susitikimas, kuriame dalyvavo virš šimto profesionalų. Kadangi Šančiuose tradicinių kultūros erdvių trūksta, teko improvizuoti: renginiai vyko laiptinėje (gavus bendruomenės sutikimą pasikabinti įrangą), mokslo įstaigose, buvusiame fabrike ir net bokso klube. Gildas staiga prisimena, kad klubui iki šiol yra skolingas kelis šimtus eurų už nuomą, nes šie niekaip nesugeba išrašyti sąskaitos.
Tais metais „Cirkuliacija“ ir toliau keliavo po Lietuvą. Užsienio svečiai net „Boltais“ važiuodavo iš Kauno į Prienus žiūrėti pasirodymų. Būtent Prienuose įvyko ir sparti publikos edukacija: po diskusijų apie šiuolaikinio cirko kalbą vietiniai suprato, kad nebūtina ploti po kiekvieno triuko – geriau leisti spektaklio atmosferai tvyroti nepertraukiamai iki pat pabaigos.
2023-ieji: tolyn iš Europos
„Cirkuliacija“ sąmoningai atsigręžė į ne Europos kūrėjus ir prisikvietė menininkų iš Palestinos, Maroko, Čilės, Brazilijos ir Senegalo, kurie rodė savo kūrybą ne tik kauniečiams, bet ir vilniečiams, prieniečiams, šiauliečiams, varėniškiams… o gal tiesiog cirko gerbėjams, mėgstantiems lakstyti po Lietuvą. Šių metų idėja gimė Gildui pastebėjus, kad Europos festivalių laukas tapo per daug „baltas ir prancūziškas“, tad norėjo kolegoms bei žiūrovams parodyti kitokią, įvairesnę kūrybą. Techninis sprendimas keltis iš neformalių erdvių į profesionalias sales buvo ne tik finansinis, bet ir vertybinis – tai buvo pagarbos ženklas menininkams, kurie savo šalyse dažnai neturi galimybių pasiruošti prabangių techninių „raiderių“ ar aukštos kokybės vaizdo įrašų. Salė leido jiems prisistatyti oriai ir maksimaliai kokybiškai.
Ši programa atnešė neįtikėtinų kontrastų ir kultūrinių susidūrimų. Marokiečiai „pasiėmė visą europinę patirtį“: šventė iki paryčių, o kitą dieną krisdavo nuo „teeterboardo“, tuo tarpu palestiniečiai sukrėtė publiką „liūdniausiu spektakliu pasaulyje“, kaip jį pavadino kritikė Rūta Oginskaitė. Pastarąjį stebėjo ir su cirko bendruomene dėl savo žodyno tuo metu kapojęsis dabartinis Vilniaus meras, administracijos atsiųstas paieškoti sąlyčio taškų ir galbūt pasitarti dėl naujų erdvių menui, kurių taip ir neatsirado.
Emocijų netrūko ir kitur: nuo naktinį Vilnių įsimylėjusio senegaliečio iki dabar Edinburgą užkariaujančių palestiniečių sėkmės. Marokiečių trupė, beje, išsiskirstė. Tas dienas „Girstutyje“ pamenu ir pats – tai buvo laikas mąstyti apie laisvę, tapatybę ir skirtingas gyvenimo realybes. Truputėlį per anksti, truputėlį per tyliai, bet visgi.
2024-ieji: paskutinė vasara
2024-aisiais „Cirkuliacija“ iškėlė temą „Biografijos“, kartu tai buvo paskutiniai metai, kai festivalis vyko vasarą. Logika paprasta: per lauko spektaklius pritraukti žiūrovus į sales, nes, pasak Gildo, žmonėms dažnai tik festivalio pabaigoje „dašyla“, kad mieste vyksta cirkas. Spektakliai pasiekė netikėtas erdves – nuo Lukiškių kalėjimo Vilniuje iki skvero prie Kauno valstybinio muzikinio teatro. Programos ašimi tapo jautrūs, istorijas pasakojantys kūriniai, pavyzdžiui, spektaklis „Head Over Wheels“, kuriame artistas neįgaliojo vežimėlyje skraidė ore. Gildas prisimena, kad matant nustebusius žiūrovų žvilgsnius apėmė jausmas, jog festivalis daro kažką tikrai prasmingo. „Stengėmės eiti link to, kad cirkas pasakoja istorijas, o ne tik rodo triukus“, – sako režisierius, 2024-ųjų programą laikantis itin pavykusiu bandymu įtvirtinti cirką kaip gilų pasakojamąjį meną.
2025-ieji: Kauno salių alkis
Ne vienam žiūrovui praėjusių metų festivalio programa „Sugrįžimai ir atradimai“ pasirodė pati stipriausia. Pagrindinė jos idėja buvo paskatinti publiką sekti ne tik spektaklius, bet ir konkrečių menininkų kelią, todėl į Lietuvą sugrįžo tie, kurie čia jau rodėsi. Festivalis tapo masiškas ne tik turiniu, bet ir geografija: „Cirkuliacija“ užvaldė „Dūmų fabriką“ bei „Menų spaustuvę“ Vilniuje, iškeliavo į Palangą, Anykščius, Prienus ir Tauragę. Atsirado ir naujas formatas: pirmiausia su vienu spektakliu apvažiuojama Lietuva, o tada veiksmas baigiamas didžiuosiuose miestuose.
Nepaisant sėkmės, Gildui norisi kelti klausimą apie Kauno sales. Nors festivalio ambicijos auga ir norėtųsi atvežti pasaulinio garso trupes, mieste trūksta tinkamų erdvių – atsisakius „Girstučio“, liko tik 99 vietų „Kamerinis“ teatras, kuris tokio lygio renginiams yra tiesiog per mažas. Ateities planuose – dar daugiau dėmesio Kaunui, galbūt net keičiant tradicinį festivalio laiką, tačiau pagrindinis klausimas išlieka tas pats: kur rodyti šiuolaikinį cirką?
2026-ieji: švenčiam, o kas toliau?
2026-ųjų lapkritį „Cirkuliacija“ skelbia „Šventę“. Pokalbį su vienu iš jos dalyvių rasite šiame žurnalo numeryje, o detalesnį renginių anonsą – jau lapkričio numeryje. Kas toliau, atsako jau patvirtinta ir 2027-ųjų tema – „Is it circus?“, kvestionuosianti pačias cirko ribas. Gildas pabrėžia, kad nuolatinis stereotipų neigimas išlieka festivalio varikliu.
Atsisveikindami sutariame, kad nuo tos palapinės prie konteinerio iki šių dienų pagrindinė festivalio idėja išliko nepakitusi – (į)rodyti, kad šiuolaikinis cirkas yra ne pigi pramoga, o profesionalus ir įvairiapusis menas. Nors esmė liko ta pati, festivalis neatpažįstamai sutvirtėjo profesionalumo prasme: nuo darbo už procentus nuo parduotų bilietų pereita prie orių sąlygų menininkams užtikrinimo ir aukšto lygio programos kuravimo.
Ryškiausias pokytis įvyko festivalio geografijoje ir misijoje. Jei pradžioje „Cirkuliacija“ kuitėsi po Kauno mikrorajonų kiemus, dabar ji išsiplėtė į Lietuvos regionus. Gildas tai mato kaip esminę užduotį – užtikrinti, kad šiuolaikinis profesionalus menas būtų prieinamas visiems, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos.
