Pabandžiau prisiminti pirmąjį apsilankymą cirke – ryškiausia atmintyje tai, kad tapau pasirodymo dalimi: klounas pakvietė į sceną būti jo asistente, o vieno triuko metu man iš ausies ištraukė baltą nosinaitę. Nors šiandien tai kelia šypseną, tuomet triukas pasirodė toks įtikinamas, kad gerą savaitę vis klausinėjau sesės, ar tikrai mano ausyje nieko neliko.
Deimantą Ramanauską pirmasis susitikimas su cirku, regis, paveikė kiek kitaip. Buvo 1997-ieji, Panevėžyje gastroliavo „Baltijos cirkas“, į pasirodymą berniuką nusivedė mama. Kažkas užkabino ir traukė vis labiau. Tik vėliau atsirado seni atvirukai, nuotraukos ir šiandienos istorija. Su Deimantu juokavome, kad tikriausiai „genai pritraukė“. Todėl apie jo šeimos sąsajas su cirku ir apie pačią cirko istoriją susitikome pasikalbėti būtent „Baltijos cirke“, esančiame Šančiuose. Prie pokalbio netrunka prisijungti ir Deimanto giminaitis, šios vietos šeimininkas Petras Variakojis.
Nors cirkas Deimanto giminėje užima ypatingą vietą, pats jis į cirko areną nepasuko. Baigęs mokyklą, iš Panevėžio krašto atvyko į Kauną studijuoti istorijos Vytauto Didžiojo universitete. Čia praleido septynerius metus – baigė istorijos bakalauro ir magistro, vėliau – ir pedagogikos studijas. Dar studijų metais pradėjo domėtis moksliniais tyrimais. 2013-aisiais, minint 85-erius profesionalaus Lietuvos cirko metus, kartu su universiteto bendruomene, „Baltijos cirku“ ir Lietuvos sporto muziejumi parengė pirmąją cirko istorijai skirtą parodą. Toliau profesinis kelias siejosi su gido darbu Kauno IX forto muziejuje – tuomet pamilo ekskursijų vadovo darbą, kurį dirba iki šiol. O supratęs, kad neblogai sutaria su mokiniais, pradėjo ir jau šešerius metus tęsia istorijos mokytojo karjerą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio lietuvių nuotolinėse mokyklose. „Galima sakyti, esu ekskursijų vadovas-mokytojas“, – taip save pristato D. Ramanauskas.
Cirkas šeimoje
Vis dėlto apie savo šeimos ryšius su cirku Deimantas nuo mažens daug nežinojo. „Giminėje apskritai nebuvo aptariama istorinė atmintis“, – sako jis. Vienu svarbiausių raktų į šeimos praeitį tapo nuotraukų albumas, kuriame – apie pusšimtis tarpukario ir pokario fotografijų bei atvirukų, įamžinusių cirko artistus ir jų pasirodymus. Tarp jų – cirko legendomis Lietuvoje tapusių Deimanto senelio pusbrolio Jono ir Jadvygos Ramanauskų bei iš mano pašnekovo mamos pusės su cirku susijusio Antano Stuknio nuotraukos. Būtent ši vaizdinė medžiaga studijų metais paskatino jį giliau domėtis ne tik savo giminės, bet ir Lietuvos cirko istorija.
Tuomet D. Ramanauskas pradėjo bendradarbiauti su Lietuvos sporto muziejumi ir gimė idėja surengti cirko istorijos parodą, taip pat parašyti keletą straipsnelių apie cirko atsiradimą. Tyrinėjimai Deimantą suvedė ir su Airidu Junevičiumi, surinkusiu gausią medžiagą apie Lietuvos cirko istoriją. Pašnekovas pabrėžia, kad visa vaizdinė medžiaga labai reta ir brangi – atvirukai po pasirodymų dažnai būdavo išdalijami žiūrovams, todėl daugiau jų kopijų tiesiog nelikdavo.
Cirko dinastijos istorija
Lietuvos profesionalaus cirko istorija pradėjo formuotis XX a. 3-iajame dešimtmetyje. Vienas jos pradininkų buvo Petras Tarutis, 1924-aisiais išvykęs į Leipcigą, kur cirko meno akademijoje studijavo teorinius ir praktinius cirko mokslus. Baigęs studijas jis grįžo į Lietuvą ir ėmė burti cirko artistus – taip atsirado pirmoji trupė „Žvėrynas“, kiek vėliau – „Aušra“. Į šį artistų ratą ilgainiui įsiliejo ir Deimanto giminaičiai.
Vienas jų – J. Ramanauskas, kurio vardas Lietuvos cirko istorijoje siejamas ne tik su scena, bet ir su jėgos sportu – jis 6 kartus oficialiai pripažintas stipriausiu Lietuvos žmogumi. Kartu su žmona Jadvyga jiedu dirbo cirke „Aušra“, parengė ekvilibristikos numerį. Vėliau artistų grupė augo, tobulėjo, o ilgainiui buvo sukurtas lietuviškas cirko kolektyvas „Vilnius“.
Petrui Variakojui tai šeimos ir jo paties gyvenimo istorija. Jo mama buvo J. Ramanauskienės sesuo. Pirmoji į cirko veiklą įsitraukė Jadvyga, vėliau prie jos prisijungė ir Petro mama. „Dėdė Roma“, – taip švelniai kreipdamasis pasakojimą pradeda P. Variakojis. „Jis buvo nedidelio ūgio ir neatrodė toks jau raumeningas, bet buvo labai artistiškas, viskas buvo taip įtikinama, atsimenu, stovėdavo ant tokios tumbos, kuri sukdavosi, ir tai būdavo pirmoji jo numerio dalis“, – prisiminimais apie J. Ramanauską dalijasi P. Variakojis.
Tarp įspūdingiausių dėdės atliekamų numerių P. Variakojis išskiria sviedinio gaudymą nuo lentos ant sprando ir žongliravimą sviediniais. Tačiau ilgiausiai išliko dėdės sukurti sceniniai personažai – Barnabas ir Juzė. Petras juos sieja su senais lietuviškais liaudies personažais: Juzę – su „Palangos Juze“, o Barnabą – su tipišku kaimo žmogumi. Net ir mums kalbantis P. Variakojis parodo išsaugotą maždaug 60 metų senumo personažo rekvizitą – nosį ir akinius.
Kolektyvą „Vilnius“ Petras laiko vienu geriausių cirko kolektyvų, kokius jam teko matyti. „Kolektyvui gastroliuojant Taškente, miesto valdžia pakvietė mus į paradą, o visas mūsų kolektyvas dėvėjo tautinius kostiumus. Kolektyve buvo toks Stasys Bereišis – jis tais tarybiniais laikais sumanė demonstracijoje neštis lietuvišką trispalvę. Įsivaizduokite, žmonės neišsigando“, – prisiminimu dalijasi P. Variakojis. Jis pats taip pat tęsė cirko tradiciją. Jam buvo perduotas, kaip pats pasakoja, vienintelis pasaulyje dresuotų kiaulių, vadintų „lietuviškais tigrais“, numeris.
Vienas svarbiausių J. Ramanausko palikimo ženklų – Eigulių kapinėse esantis cirko artistų panteonas. „Dėdė Roma pasiekė, kad visi Lietuvoje mirę cirko artistai būtų perlaidoti vienoje vietoje. Kodėl? Daugelis šių žmonių mirė jauni, nesukūrę šeimų, tad nėra kam prižiūrėti kapų. O mes visi – ne tik kolegos, mes – viena cirko šeima“, – kalba P. Variakojis.
Cirkas šiandien
Pasiteiravus apie šiuolaikinį cirką, D. Ramanauskas pripažįsta, kad jo reikšmė kultūroje galėtų būti didesnė. „Taip yra ne dėl cirko pastangų stokos – nemažos visuomenės dalies požiūris į cirką nemalonus. Jie tą sąvoką naudoja netiksliai ir galvoja, kad cirkas – tik tai, iš ko galima pasijuokti“, – pasakoja D. Ramanauskas. O cirkas, anot abiejų pašnekovų, yra daugelio menų sintezė: jame susilieja gyvas orkestras, baletas, teatras ir scenografija.
D. Ramanauskas pastebi, kad techninis šiuolaikinio cirko lygis gerokai išaugo ir priartėjo prie klasikinio cirko. Nors prisipažįsta šiuolaikiniu cirku besidomintis mažiau, pačią idėją palaiko. Vis dėlto Deimantui svarbus ryšys su klasikinio cirko tradicija. „Visų pirma, norint sukurti kažką šiuolaikiško, reikia žinoti klasikines taisykles, o kai jas žinai, tada gali laužyti ir keisti“, – savo požiūriu dalijasi pašnekovas. Jis taip pat tiki, kad šiuolaikinio cirko festivalis prisideda prie supratimo, kad cirkas yra meno rūšis, niekuo nenusileidžianti kitiems menams.
Palikimas
Šeimos cirko istorija šiandien išlikusi ne tik artimųjų prisiminimuose ar senuose albumuose. J. Ramanauskas prie savo namo buvo įsirengęs nedidelį muziejų, kuriame kaupė senųjų cirko artistų nuotraukas, daiktus, sceninius kostiumus. Po J. Ramanausko mirties jo žmona sukauptą kolekciją perdavė Lietuvos sporto muziejui, kuriame vėliau įrengta nuolatinė cirkui skirta ekspozicija. Joje iki šiol galima išvysti ir paties J. Ramanausko kilnotus svarmenis bei J. Ramanauskienės pasirodymų dviratį.
Prie šios istorijos išsaugojimo savaip prisidėjo ir Deimantas. Rinkdamas medžiagą parodai muziejaus archyvuose jis aptiko dėžes su šimtais fotografijų, atvirukų ir kitų eksponatų: „Aš buvau pats pirmas ir vienintelis, viską peržiūrėjęs“, – prisimena jis. Taip vaikystėje prasidėjęs susidomėjimas cirku ilgainiui virto ne tik savo šeimos, bet ir gerokai platesnės Lietuvos cirko istorijos tyrinėjimu. Pats į cirko areną nepasukęs Deimantas šeimos istoriją tęsia ją pasakodamas ir tyrinėdamas. O prisiminus pirmąjį apsilankymą „Baltijos cirke“ 1997-aisiais, pokalbio pradžioje nuskambėjęs juokas, regis, visai taiklus.
