Apie Stasį nieko nežinojau. Trečias aukštas E. Fryko gatvėje, balandinė daugiabučio namo palėpėje – tiek man buvo pasakyta. Pėdindamas per Vytauto parką galvoje sukau Jimo Jarmuscho filmą „Šuo vaiduoklis: samurajaus kelias“ ir RZA gabalą. Ten yra viena scena, didelis vyras į savo dideles rankas paima paukštį, ir visa filmo dramaturgija – samurajaus kodeksas, mafija, šūviai – tampa fonu. Lieka tik vienas judesys. Didelis vyras. Mažas paukštis. Bet mes čia ne apie mafiją, nors vėliau ją dar prisiminsime.
Skambutis į duris.
Stasys atidaro. Pasipuošęs margadryžiais marškiniais, šypsena ir nepozuotu rimtumu. Nujaučiu, bus linksmas pokalbis.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2026 m. birželio numeryje „Paukščiai“)
– Labas, nesitikėjau, kad tiek daug bus jūsų, – sako man ir fotografui.
Susigūžę įžengiame į patalpą, kurios net nepavadintum kambariu. Žemesnė už įprastą palėpę, su dirbtiniais skersiniais, narveliais palei sienas, grūdų maišais kampe. Aplinkui – šnaresys, kažkas tarp burbuliavimo ir mašinos sukimosi. Iš laktų mus stebi keturiasdešimt akių.
Paukštis ant Stasio dilbio. Akys oranžinės, vyzdys mažas.
– Mėsačiūbai vadinasi.
– Mėsačiūbai?
– Jo. Lietuviška veislė. Nuo Atgimimo laikų. Anksčiau čia, dar prie rusų, buvo nefcai, mėlynos spalvos. Bet su tokiais čiūbais tai jau čia pas mus prasidėjo Atgimimo laikais. Dabar daugiau niekur tokių nėra, tik pas mus.
Tas „pas mus“ apima viską: Lietuvą, Žaliakalnį, trečią aukštą. Apima ir šitą balandį, kurio veislė atsirado tarp 1990-ųjų ir mūsų ir kuris dabar tupi ant Stasio dilbio taip, lyg visada būtų ten tupėjęs.
„Centrolitas“, šokiai ir baltų batinių žygis
Prieš tapdamas Žaliakalnio balandinės žmogumi, Stasys tris dešimtmečius buvo „Centrolito“ fabriko žmogus. Šlifuotojas. Špižinius katiliukus, kurie buvo gaminami iš špižo sekcijomis, jis šlifuodavo šonais. Stakles įjungus – dulkių stulpas.
– Įjungi – visi bėga. Špižiaus dulkės. Eini į šokius kiekvieną dieną. Užsivelku baltus baltinius vasarą, prakaituoju, rūdys lenda iš kūno. Sakau, reikia mest tą darbą.
Šokiai vykdavo nuo Karmelitų, per „Inkarą“, per seserų mokyklą Laisvės alėjoje.
Kiekvieną dieną – visam mieste. Žmogus, kuris šoko visam Kaune, dabar tyliai stovi trečiam aukšte su balandžiu rankoje. Rūdys iš jo kūno seniai išsiprausė. Kaip ir prižiūrimi paukščiai, jis atrado vietą, į kurią grįžta.
Balandžius Stasys laiko nuo 1973-iųjų. Šitam name. Šitoj palėpėj. Penkios dešimtys metų vienoje vietoje – Kaune, kur per tą laiką pasikeitė valstybės, valiutos, balkonų stiklinimo mados ir telekomunikacijos antenos, tai atrodo sunkiai įtikėtina.
Bet pradėjo dar anksčiau. Žemuosiuose Šančiuose, krantuose. Tada jam buvo keturiolika.
– Šančiuose ant kiekvieno namo, – sako jis, – kiekvienas draugas iškeldavo balandinę. Po kelis augindavo.
Tuometiniai Šančiai buvo nelegalios architektūros ir gyvūnijos kratinys, kur kiekvienas slėpė savo paralelinį ūkį – kas kiaulę, kas vištą, o kas paukštį. Stasys prisimena kaimyną Karosą, kuris jam davė pirmuosius gonzus – sportinius balandžius. Testas buvo paprastas: pakyla į orą, dingsta savaitei ir jei grįžta – vadinasi, jau tavo.
– Tai buvo populiaru?
– Labai. Va, dabar Lenkijoj tai laiko daugiau. Pas mus jaunimo nėra.
Sustoja. Pasižiūri pro langelį, vedantį į uždarą tinklinį voljerą.
– Nuvažiavau į kapus, žiūriu, kaimynas – irgi balandininkas – numiręs. Už mane vyresnis, netoli devyniasdešimt.
Sako be liūdesio, beveik kaip orų prognozę. Bet sakinys lieka kabėti tarp mūsų.
Mėsačiūbai, šėrikai ir vienas Kauno vardo paukštis
Stasys turi tris pagrindines rūšis. Pirmi – mėsačiūbai, pagrindiniai. Apie keturiasdešimt metų. Antri – šėrikai, didesni balandžiai platesniais snapais. Treti – rudašoniai ir juodašoniai trumpasnapiai, kurių vardus jis sako rusiškai, nes „čia iš rusiškų daugiausia pavadinimai“.
Šėrikai pas Stasį turi atskirą funkciją. Jei mėsačiūbai išperi jauniklį, dažnai net negali jo užauginti – snapas per mažas. Su didžiausiom pastangom išaugina vieną. Du – jokiais būdais. Tada ima šėriką: didelis paukštis maitina svetimą vaiką savo paukščių pienu, sukietėjusiu maisto turiniu, kurį tėvai atryja tiesiog į jauniklio snapą.
– Vat, va, tokį, – Stasys parodo gūžiuką su mažu vaikeliu. – Dar jam grūdų neduosi. Pažiūrėk, gūžiukas minkštas. Jam tik pieno, skysto. Paskiau jau lesa iš karto.
Pusiau biologija, pusiau pasaka. Trečias aukštas Žaliakalnyje, kuriame kas valandą vyksta tas pats reiškinys, kuris vyko ir Šančiuose 1956-aisiais, ir, ko gero, Pompėjoje.
– O ar yra tokia rūšis, kurios pavadinime minimas Kaunas? – paklausiu.
Stasys nusišypso.
– Kauno vartikliai. Tamsiai rudi, šokoladiniai, su tokia plačia juosta per uodegą.
– Kodėl vartikliai?
– Nes vartosi. Skrenda, skrenda, paskui driukt – per galvą. Skrenda žemyn. Atsitiesia. Vėl skrenda.
Tylim. Bandau įsivaizduoti paukštį-kaskadininką.
– Aš jų nelaikau dabar. Žmona, žinai, kartą sode rėkia pro langą: „Stasy, ateik greit!“ Atbėgu. Vienas vartiklis vartėsi vartėsi, nesustojo, ir tiesiai į slyvą. O slyvoj daigai aštrūs. Pasikabino jisai ant tų daigų, prisismeigė. Iškabinau.
Žiūrime į rudašonį, kuris lesteli žiupsnį grūdų ir nurieda per lentyną kaip mažas pliušinis tankas. Daugiau nieko nesakome. Ne kiekvieną dieną sutinki paukštį, kuris turi miesto vardą.
Trečias aukštas nebuvo skirtas balandžiams. Bet jiems atiteko.
– Čia buvo sandėliukai. Vat, kur dabar stovim – stovėjo tualetas. Ant jo metalinė buržuika, kaminas pro sieną į viršų išvestas. Per vykdomąjį komitetą gavom su žmona leidimą pasistatyti. Blechaške pakėlėm stogą.
– Tai jau buvo vizija, kad bus balandinė?
– Jau kai pradėjau statyt, tai aišku. Laiptinė aukšta, tai kam man reikalinga toks aukštis.
Kaimynas Karosas davė pirmuosius sportinius balandžius, gonzus. Stasys užaugino jauniklį, paleido į orą. Savaitę nebuvo. Po savaitės grįžo. Tada jau buvo jo. Stasys tai prisimena su švelnumu, kokio mieste jau nedažnai išgirsi.
Sportininkai, Maskva, Paryžius ir Daktaras
Apie sportinius balandžius Stasys kalba kaip apie buvusią ne savo, bet šalia jo egzistavusią karalystę.
– Veždavo į Maskvą, į Paryžių. Specialiom mašinom. Uždeda žiedą, paskambina tau – tokią tai valandą paleido. Tu sėdi namuose, lauki. Kai tik grįžta, skambini, fiksuoja laiką.
– O kas negrįžta?
– Beveik visi grįžta. Kartais audra, vanagas. Bet jie eina tiesiai namo. Tik pakeliui kur nors ežere atsigeria.
Įstrigau prie šito vaizdo. Žmogus sėdi savo butuke – Šilainiuose, Žaliakalnyje, Aleksote – ir žiūri į dangų. Kažkur virš Lenkijos lekia jo balandis. Lenkia traukinius. Lenkia mašinas…
Stasys pats nesportavo – sako, „dideli pinigai“. Bet pažinojo visus. Sportiniai balandžiai turėjo savo subkultūrą, neaprašytą jokiose Kauno enciklopedijose, su komitetais, varžybų stipendijomis ir kelionėmis į Maskvą. Ir, žinoma, su žmonėmis iš įvairių miesto kampelių.
Stalo tenisininkas Pauras, prizininkas Tarybų Sąjungoj. Būgnininkas Baika iš Aukštųjų Šančių. „Švaros“ vyriausiasis inžinierius. Rimas Kurtinaitis Panemunėje. Ir Daktaras. Henrikas.
– Daktaro sūnui aš vieną gonzą buvau pardavęs, – sako Stasys ramiai, lyg apie kaimyną. – Va tokį, supranti. Tai buvo irgi mada. Pasistatė namą, voljerą padarė gražų, paukščių prisipirko. Nuo mažens augino.
Tas Daktaras, kurio vardas Kaune 90-iniais reiškė visai kitus dalykus nei mėsačiūbų lakta palėpėje, augo Vilijampolėje, J. Naujalio gatvėje, jo šeimos kieme buvo karvelidė. Su juo augo Luras, Goga, Siauras, Mongolas – pusė pavardžių paskui taps istorinėmis. Visi laikė balandžius. Butuose gyvenę vaikai karvelides įrengdavo pastogėse, virš viršutinių aukštų. Lygiai taip pat, kaip Stasys įrengė savąją Žaliakalnyje, E. Fryko gatvėje, keli kilometrai į rytus per Ąžuolyną.
Jarmusho filme mafijos pasiuntinys laiko balandžius ant Naujojo Džersio stogo, ir tai atrodo poetinė konstrukcija. Kaune tos konstrukcijos nereikėjo – ji jau buvo paruošta. Tas pats Šilainių turgus, ta pati savaitės diena, ta pati gonzo kaina. Tas pats paukštis, grįžtantis namo, nesvarbu, kas jo savininkas.
Stasys to nesako. Stasys pasako vieną sakinį apie tai, kad pardavė gonzą, ir eina toliau – į Pauras, į Baiką, į kapus. Bet sakinys lieka kabėti. Tarp pasaulio, kuriame mafijos atstovas augina paukščius, ir pasaulio, kuriame tuos pačius augina pensininkas Žaliakalnyje . Kažkur tarp jų – paukštis, kuriam visiškai vis vien.
Mėšlas Kertupiui
Apie sūnų užsimena pats, atsitiktinai, pasakodamas apie mėšlą.
– Sūnus mirė. Tai aš biškį apsivertęs dabar. Vieną kartą buvau sode. Nuvažiuosiu, tai išvešiu į sodą.
Sodas – Kertupy. Mėšlas – vertingiausia, ką balandininkas perduoda žemei. Sūnui buvo keturiasdešimt vieneri. Liepos šeštą bus metinės.
Toliau pokalbis tęsiasi kitomis temomis. Stasys nedramatizuoja. Aš nesistengiu išgauti detalių. Sūnus dresavo šunis. Belgų aviganis žmonai labiausiai patiko, „eina taip, žinai, žiūri tik į tave“.
Šilainių turgus, lenkai ir trisdešimt rublių
Pinigų dabar šitas reikalas neneša. Stasys tai pasako kelis kartus.
– Čia jokio pelno. Man, kaip pensininkui, didelis nuostolis. Anksčiau nuveži, dvidešimt penki rubliai, supranti, galėjai gyvent, galėjai išlaikyti. Dabar – dešimt eurų. Iš jų trys eurai turgui. Šūdas.
Šilainių turgus liko – sako, didžiausias. Atvažiuoja iš Rygos, Talino. Lenkų atvažiuoja. Vilniuje turgus mažas, Alytuje – su žąsim. Kauniečiai laiko mažiau, bet kauniečiai prekiauja.
– O draugijoms priklausot?
– Ne. Reikia nario mokestį mokėt. Man jau baigėsi tas etapas.
Nors be draugijos, bet disciplinos penkiskart daugiau, nei dauguma sutiktų klubo narių parodytų savo ūkyje, tik jokia institucija virš jo nekabo. Nei draugija, nei komitetas, nei primestos taisyklės. Tik vidinis tvarkaraštis – du kibirai vandens, dvidešimt penki kilogramai pašaro, mielės kaip vitaminai – ir Šilainių turgus penktadienio rytą, į kurį vis dar važiuoja.
Visi balandininkai pažįstami, sako jis. Visi vyresnio amžiaus. Jei ne draugas, tai pažįstamas. Iš Marijampolės skambina – ar turi tokį, ar tokį. Stasys turi. Bet geresnių niekam neparduoda. Atiduoda prastesnius. Geresni lieka čia.
Vanagai iš Ąžuolyno
– Ne, aš šitų neleidžiu. Jeigu aš juos išleisiu, tai vanagai man išnešios, supranti, nukirs.
Mieste yra žvėrių, apie kuriuos „Kauno faunoje“ rašoma tik epizodiškai. Vanagai iš Ąžuolyno vieni tokių. Jie sėdi ąžuoluose, žiūri į pastatus, laukia.
– Šitie tai galingi paukščiai, dideli, – sako Stasys apie mėsačiūbus. – Tai jie staigiai į viršų. O vanagas tiktai žemyn krenta. Nepagaus. Bet kur silpnesnis – nuneša.
Kitas miesto agresorius – varnos. Pamatė skylę – tūkt. Suskaldyti kiaušiniai, jauni mažiukai, plunksnos. Stasys dabar tos skylės beveik nebeatidaro. Mėsačiūbai lieka uždaryti. Tik šėrikai ir rudašoniai į orą – palaksto, grįžta. Jau be specialių lakstymo seansų, kaip anksčiau, kai grįžęs iš darbo paleisdavo paukščius ir žiūrėdavo, kaip jie kyla virš stulpų, „į tašką, aukštai“.
– Dabar nebevarinėju. Patys išeina, palaksto, viskas.
Stasys sako, kad balandžiai jam – „kaip liga“. Kaip kitiems reikia kiekvieną kartą išgerti, taip jam reikia užlipti į trečią aukštą.
– Nori, nenori – traukia.
– Tai kaip sugalvojot, kas atnešė jums paukščius į gyvenimą?
– Nu kas, grožis, malonumas. Ir gudrūs jie.
Penkios dešimtys metų vienoje vietoje, su tuo pačiu paukščiu. Suprantu, čia ir yra tikrų tikriausias samurajiškas dalykas. Ne hobis.
Nusileidom laiptais, atsisveikinom su fotografu, perėjau Ramybės parką. Žiūriu – čia pat lesinėja balandis. Tikrai ne laukinis. Stasio.
