Sausio 3-ąją profesorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Kauno valstybinio choro įkūrėjas ir ilgametis vadovas Petras Bingelis būtų pasitikęs aštuoniasdešimtmečio jubiliejų. Maestro netekome kiek daugiau nei prieš dvejus metus. 80-ųjų P. Bingelio gimimo metinių proga dalinamės 2019 m. spalį, švenčiant Kauno valstybinio choro 50-ąjį gimtadienį, vykusiu pokalbiu.
Sausio 21 d., šeštadienį, 16 val. Maestro įkurtas choras kviečia skambant iškiliausiems chorams iš Giuseppe‘s Verdi ir Richardo Wagnerio operų, pagerbti P. Bingelio atminimą. Prieš choro ir Kauno miesto simfoninio orkestro koncertą 15 val. Kauno muzikinio teatro sodelyje bus atidengtas skulptoriaus Stasio Žirgulio sukurtas P. Bingelio memorialinis biustas. Koncerto Kauno valstybinėje filharmonijoje metu skambės citatos ir prisiminimų fragmentai, pasakojantys apie P. Bingelio veiklą, taip pat bus demonstruojamas trumpo metražo filmas, sukurtas Maestro penkiasdešimtmečio proga. Plačiau apie renginį.
Penkiasdešimt metų viename darbe, vienose pareigose! Ir jokios rutinos. Maestro Petras Bingelis Kauno valstybiniam chorui pradėjo vadovauti būdamas vos 26-erių. Ne vienas naujai surinkto kolektyvo narys tuomet buvo už jį vyresnis. Pasitikdamas choro auksinį jubiliejų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas šiandien yra vyriausias kolektyve ir vienintelis jame esantis nuo pirmosios repeticijos. Be Kauno valstybinio choro neapsieina daugelis svarbiausių miesto ir šalies sukakčių, jis kviečiamas pasirodyti visame pasaulyje. Penkiasdešimties būti aktualiam, laukiamam, kviečiamam – svarbu. Tai tik įrodo, kad choro atliekamos muzikos keliamų emocijų neatkartos joks sintezatorius, joks dirbtinis intelektas.
P. Bingelis diriguoja ne tik chorams, bet ir orkestrams. Dar jis yra Lietuvos muzikų sąjungos narys, Kauno Mikalojaus Konstantino Čiurlionio draugijos pirmininkas, VDU Muzikos akademijos Muzikos teorijos ir pedagogikos katedros profesorius, vienas iš Pažaislio muzikos festivalio įkūrėjų. O kur dar dainų šventės. Atrodo, moka vienu metu būti keliose vietose. Ir vis dėlto kiekvieną valandą dirba chore: „Kartais mėgstu sakyti – auksiniais Panevėžio dramos teatro laikais Miltinį visada buvo galima rasti teatre, bet kuriuo paros metu, o Bingelį – Kauno filharmonijoje.“ Afišomis nukabinėtame Kauno valstybinio choro vadovo kabinete, kuriame, neįtikėtina, telpa ir fortepijonas, susitikome pasikalbėti būtent choro įkūrimo dieną.
Kaip jūs jaučiatės šiandien, spalio 23-iąją, prabėgus pusšimčiui metų nuo pirmosios choro repeticijos?
Labai sunku pasakyt, kaip žmogus jautiesi. Atrodo, kad viskas šiandien prasideda. Nes oras toks pats, tokia pat saulė, labai gerai atsimenu. Suvažiavo žmonės, laimėję tam tikrą konkursą, nors jo praktiškai nebuvo. Buvo priimti visi, kurie valdė balsą, valdė muzikinį raštą. Pagrindas buvo kauniečiai, bet atsikraustė ir iš kitur.
Kai pasižiūri į tuos penkiasdešimt metų… Tai yra patirtis, kurios niekur pasaulyje, jokioje knygoje, nerasi. Tai aš dabar galvoju, kad, remiantis patirtimi, daug ką, ko visai nereikėjo, galima jau ir į šoną padėti ir sutelkti dėmesį į tam tikras vertybes, kurios turi išlikti, kurias reikia dauginti ir sykiu puoselėti. Čia yra pagrindinis dalykas. Visa kita praeina.
Kiekvienas laikotarpis turi tam tikrus uždavinius muzikoje. Juk tuos uždavinius arba sugebi atliepti, arba nesupranti, ko reikalaujama iš menininko. Jeigu supranti, vadinasi, pataikei, bet jei nelabai susigaudai, tai yra tikras vargas visiems kitiems todėl, kad mene nėra išlygų. Arba sugebi, arba nesugebi.
Anksčiau nesakydavo, tas ar anas talentingas. Sakydavo: „Va, jis drąsus.“ Ta drąsa ir yra tas stimulas. Gyvenime, ypač muzikos mene, kuriame daug rizikos, reikia turėti drąsos vadovauti. Kitaip tariant, reikia talento. Jeigu yra talentas ir jeigu pašaukimas yra teisingas, jeigu likimas tave pagriebė teisingai, tai jis tave nuves, nes likimas nesugaunamas, jis tave pagauna.
Visada reikia rizikuoti?
Taip. Rizika gali paklaidinti, bet jei nepavyksta, išmoksti pamoką – tai irgi vertybė. O didžiausia vertybė – patyrimas. Būti dirigentu ar dainininku niekas neišmokys, tik patirtis. Tokių, kurie turi tik diplomą, bet neturi gabumų, labai daug. Amatą turi, žino schemas, bet jie ne asmenybės. Individualybės – galbūt, bet tai du skirtingi dalykai.
Kada jūs tai supratote?
Individualybė – tas, kuris neturėdamas įgimtų dalykų, nori pakeisti, iškeisti, sulaužyti, intrigą padaryti. Asmenybė – kuriantis žmogus. Jis turi tikslą sukurti.
1969-aisiais lyg ir neturėjote ko laužyti – Kauno valstybinis choras buvo pirmas toks bent jau mūsų mieste. Kas buvo jūsų pavyzdžiai?
Ne visai tiesa. Pirmasis valstybinis choras Kaune buvo įkurtas 1940 metų lapkritį, jo dirigentas buvo Bronius Budriūnas. Atėjus vokiečiams, jis buvo perkeltas į operos teatrą. Vilniuje prie filharmonijos choras įkurtas pokariu, bet jis išsilaikė tik iki 1963 metų. Didesnioji jo dalis perėjo į naują Lietuvos valstybinį radijo ir televizijos chorą. Jam vadovauti buvo pakviestas legendinis dirigentas Lionginas Abarius, kuriam šiemet sukako 90 metų. Taip kad aš jau turėjau iš ko pasimokyti, kaip turi atrodyti valstybinis choras, kokie jo uždaviniai, ką jis turi daryti ir kaip jis turi gyvuoti. Aišku, apie sąlygas geriau nekalbėti. Visos valdžios ir vyriausybės meluoja. Aš galiu pasakyti aiškiai, be jokios rizikos. Ir dabar meluoja, ir tada, kai aš atvažiavau į Kauną dirbti. Sako, viskas bus, bendrabučiai, butai, atlyginimai, viskas bus, reikia tik pradėt. Ir tas viskas buvo melas. Nieko. Turėjau pradėt kovot, savivaldybėje prašyti, kad duotų žmonėms gyvenamąjį plotą, kitus dalykus. Bet aš nenoriu apie tai kalbėti.
Ir visa tai buvo jūsų atsakomybė?
Taip, nebuvo kito žmogaus. Viską turėjau daryti, viską, aš buvau ir profsąjungos pirmininkas, ir, jei kam reikėjo kokį vaiką į darželį užrašyti, aš turėjau eiti. Kilimėlį, mašiną, šaldytuvą – viskas per mane… Mane daug metų visada buvo galima rasti filharmonijoje, juk tai nenutraukiamas procesas. Reikia kiekvieną žmogų pajust, pasikalbėt. Justinas Marcinkevičius sakė, kad geru poetu tu gali ir nebūt, bet būt geru žmogum tu privalai. Taip ir su dirigento darbu. Žmogiškosios savybės lemia kolektyvo klimatą, susiklausymą. Pagaliau kam mes kuriam tą meną? Žmogui, tik žmogui.
Dabar turiu visokeriopą patyrimą, bet daugiau nenorėčiau nuo to pradėti.
Giedojome kūrinius pagal Maironio tekstus – Sasnauską, Naujalį, visa tai, kas buvo neleidžiama.
Ar ne todėl, kad jaunystėje drąsa remiasi avantiūrizmu, o subrendus – patirtimi?
Jaunystės laikais, kai baigiau konservatoriją, susapnavau tokį sapną, kad aš viską žinau, viską moku, viską suprantu. Atsikėliau ir viskas – nebeprisimenu! Prasidėjo ilgi metai ieškojimų ir bandymų atsiminti, ką mokėjau. Nežinau, ar viską atgaminau, bet daug metų reikėjo suprasti, ką sapnavau.
O kaip formavote choro repertuarą? Ar ieškojote dar neatliktų, o gal primirštų kūrinių?
Viskas buvo pasakyta partijos: „Įkuriam Kaune valstybinį chorą, kuris propaguos lietuvių ir kitų tarybinių tautų chorinę muziką.“ Viskas, jokių problemų su repertuaru! Bet reikėjo turėti drąsos tai keisti. Ne kartą girdėjau: „Ne tą jūs dainuojat.“ 1971 metais jau giedojome Mozarto „Requiem“. Kilo kipišas: „Klausykit, mes įkūrėm chorą propaguoti tarybinę muziką, o jie „Requiem“ gieda.“ Aplošiau juos – buvo Mozarto mirties 180-osios metinės, buvome pakvietę dirigentą iš Vokietijos. Kas gi prieš patį Mozartą ką nors gali pasakyti? Taip, žingsnis po žingsnio, atsirado visa pasaulinė klasika. Be jos gi negalima. Visas pasaulis gieda, kaimynai latviai kasmet važiuoja į Peterburgą, Maskvą klasikos atlikti, o mes? Įtraukėme į repertuarą – ir mus ėmė kviesti. Repertuaras išėjo platus, gilus, prasmingas, Lietuvoje tokie kūriniai kaip Beethoveno „Missa Solemnis“ ar Haydno oratorijos nebuvo skambėję, nes nebuvo tokių chorų. Radijo ir televizijos choras buvo labai geras, bet jis turėjo kitą užduotį. Partinė kultūra, viskas! O mes buvome toliau nuo Vilniaus, be to, filharmonijos kolektyvas, ne visai propagandinis. Vilniečiai pavydėjo, kad mes atliekame klasiką, o jie negali.
Filharmonijos vadovas Justinas Krėpšta man yra pasakojęs apie jūsų kelionę po Lietuvos bažnyčias atliekant Maironio kūrybą. Tai jau buvo visai prieš pat Nepriklausomybės atkūrimą, bet vis tiek reikėjo drąsos, tiesa?
Tai buvo 1987 metais, minint Maironio 125-ąsias gimimo metines. Drąsos reikėjo, be abejo. Bet mes skaitovu būti pakvietėme Laimoną Noreiką, Justo Paleckio žentą. Galvojome, jei kas ir puls, tai pirmiausia jį… Bet gražiai vyniojomės, nors signalų buvo, kvietė aiškintis, žadėjom, kad paskutinį kartą, daugiau negiedosim. Bet buvo didžiulis palaikymas. Kaip šiandien atsimenu, žmonės išeina iš koncerto, laukia, sako: „Kad tik jūsų nesuimtų.“ Giedojome kūrinius pagal Maironio tekstus – Sasnauską, Naujalį, visa tai, kas buvo neleidžiama.
Man su jumis kalbant nekyla nė menkiausia abejonė, kad visuomet buvote drąsus. O kaip choristai? Nebuvo besibaiminančių atlikti tai, kas negalima? O skundikų?
O kaip nedainuosi? Juk atlyginimą gauni. Skundikų buvo visuose kolektyvuose. Su tuo nepakovosi, juk nežinai kas, nors nujauti. Kovoti su ta sistema niekam nepavyko.
Grėsmės chorui būti išformuotam niekada nebuvo?
Išformuotam – ne, nebuvo, bent jau aš negirdėjau. Galėjo tik mane keisti kaip vadovą.
Kalbame apie pasaulio, lietuvių klasiką. O koks choro santykis su šiuolaikine muzika?
Lietuvių kompozitorių kūrinius, sovietiniais metais parašytus, atlikom. Po pirmą ir paskutinį kartą. O apskritai esame atlikę tokius kūrinius, kuriuos ne visi Europos chorai yra atlikę. Sakykime, Krzysztofo Pendereckio, lenkų kompozitoriaus, beveik visus kūrinius esame atlikę. Arba Arnoldo Schönbergo pačius sudėtingiausius dalykus kaip „Gurų giesmės“ („Gurre-lieder“) ar „Jokūbo kopėčios“ („Die Jakobsleiter“), kurį Lietuvoje ne visi chorvedžiai žino. Prieš porą metų Katovicų festivalis mus pakvietė atlikti pastarąjį, nes niekas Europoje jo nedainuoja. Ten yra katastrofa! Reikia ir pasiruošimo, ir ištvermės. Galvojome, gal neapsiimkime, nes atliksime kartą ar du, o sąnaudos labai didelės. Arba Viačeslavo Artiomovo „Requiem“. Siūlė kompozitorius jį Maskvos chorams, visi atsisakė. Skambina man Artiomovas: „Ar galite atlikti kūrinį stalinizmo aukoms atminti?“ Sakau, atvežkit natas, pažiūrėsim. Atvažiavo. Galvoju, jei jau Maskvos chorai atsisakė, reikia parodyti, kad Kaunas gali. Mes jį įkandom. Atlikom Maskvoje kelis kartus. Žmonės sėdėjo prie filharmonijos ant laiptų, klausėsi ir verkė. Juk kas antrą Stalino nusikaltimai yra palietę.
Ar didelė kaita chore?
Dabar jau nebe. Prieš dvidešimt, trisdešimt metų buvo didelė. Žmonės ieškojo būdų užsidirbti. Dabar mes lanksčiai žiūrime, beveik visi choristai turi antrus darbus. Nors tai yra blogai. Nėra tiek laiko muzikai, kai turi galvoti apie pragyvenimą. Repetuoja ir žiūri, kada baigs. O ką gali padaryti? Valstybė vis žada pakelti atlyginimus, bet daug metų vis neprisivejam realios situacijos. Po keletą eurų – ne pakėlimas. Aišku, savivaldybė remti mūsų negali – mes valstybiniai, toks įstatymas. Bet kai kurias sporto šakas visgi gali remti. Ne kartą esu sakęs – jei savivaldybė duotų Kauno valstybiniam chorui bent trečdalį to, ką duoda kai kurioms sporto šakoms, tai mes apverstume pasaulį. Visi sužinotų, kad Kaunas yra Europos kultūros centras.
O kokios mokyklos ruošia būsimus Kauno valstybinio choro narius?
Šiuo metu pagrindas – VDU Muzikos akademija. Tai mes atkūrėme Valstybinės konservatorijos fakultetą, inicijavome akademiją. Tai puiku, atsigavo ir Muzikinis teatras, atsirado galimybė įkurti miesto simfoninį orkestrą. Kai žmogus baigia tokius mokslus ir ateina čia, tai visai kitoks darbas – su juo viskas greičiau vyksta.
Jūsų namai – Kauno valstybinė filharmonija – nedideli. Be to, statyti kitai paskirčiai – tarpukariu čia buvo Teisingumo rūmai. Kaip manote, ar choras būtų dar geresnis, jei turėtų atitinkamą koncertų salę?
Galbūt choro sukeliamas įspūdis būtų geresnis. Čia – kišenė, kamerinė muzika puikiai skamba. Mes savo balsais atliekame, bet kai atvykstantiems kolektyvams pastato mikrofonus… neįmanoma sėdėti, garso per daug. Iš tiesų palietėte labai jautrų klausimą. Jei būtų, kaip aš sakiau, atitinkamas požiūris, būtų ir atitinkamos koncertinės salės. Latviai prisistatė, estai, lenkai prisistatė, mes – niekaip. Už tuos pačius Europos pinigus prisistatėm arenų. Žinoma, neblogai, bet kam kiekvienam miesteliui jų reikia?
Na, taip, dainų šventės kiekviename mieste nevyksta.
Dainų šventės yra tautos mentaliteto patikrinimas, bet šiuo metu jų situacija Lietuvoje yra prasta. Latvijoje tai – prioritetas numeris vienas. Ir viskas tuo pasakyta – viskas priklauso nuo valstybės požiūrio. Lietuvoje dauguma chorų išnyko. Vaikai nedainuoja… Kaune iš pusšimčio mokyklų likę gal trys mišrūs chorai. Tai kas auga? Vaiko vidinis pasaulis tuščias, siauras. Jam reikia eiti į sporto areną, rėkti, kovoti už kažką, muštis, daužytis. Gerai, aišku, reikia sirgti už savo komandą. Bet tai ugdo visai kitus jausmus. Taip kad mes labai slystam. Nežinau, dedu šiek tiek vilčių į dabartinį prezidentą. Jis ir pats dainavęs, suvokia šiuos dalykus. Gal pasuks šalį šia linkme? Jei tauta nedainuos, praras kalbą. Kas yra liaudies daina? Tai paminklas. Liaudies daina išugdė mentalitetą.
Pakalbėkim malonesnėmis temomis. Prisipažinsiu, kad aš Kauno valstybinį chorą dažniausiai girdžiu per LRT radiją šeštą ryto. Kiek žinau, naujausią Tautiškos giesmės versiją įrašėte Valstybės atkūrimo šimtmečio proga, bet ir ankstesniąją šis choras įgiedojo. Kodėl būtent jūs?
Mus pakvietė. Tiesą sakant, nenoriu girtis, bet ir tada, ir dabar mūsų choras yra vienas stipresnių kolektyvų. Esame pripažinti ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Sako, tokių turtingo tembro kolektyvų beveik nebelikę.
Ar yra kūrinys, kuris jums, kaip dirigentui, daugiausia emocijų sukelia?
Nėra tokių kūrinių, kurie nesukeltų jaudulio. Nėra. Jei nesukelia, vadinasi… Žinote, moderniški kūriniai yra parašyti. Juose sunku užčiuopti kažką, dėl ko verta jaudintis. Tokių stengiamės ir neatlikti. Klasika tuo tarpu yra sukurta.
