Kauno valstybinis muzikinis teatras pavasarį pradės nuotaikinga Franzo Leharo (1870–1948) operetės „Grafas Liuksemburgas“ premjera. Jau kovo 1 d. į teatro sceną įžengs tikri ir netikri grafai, grafienės, kunigaikščiai ir kunigaikštienės ir juos lydinti itin marga publika – nuo linksmų bohemos atstovų iki susireikšminusių savivaldos klerkų.
Savo žvilgsnį į šią laikui nepavaldžią operetę pateiks puikiai žinomas aktorius ir režisierius Kęstutis Jakštas. Nuostabiomis melodijomis perpintą ir svaiginančiais valso sūkuriais alsuojančią Franzo Leharo muziką interpretuos dirigentas Virgilijus Visockis. Scenovaizdį sukūrė vienas žymiausių pastarųjų dešimtmečių Lietuvos scenografų Gintaras Makarevičius ir visados akį džiuginanti retro stilistikos kostiumų ir grimo meistrė dailininkė Kotryna Daujotaitė. Operetės veikėjų emocijas šokiu perteikti artistus mokė choreografas Dainius Bervingis, gausų choro kolektyvą, kuriantį ir gausybę mažučių personažų, paruošė Rasa Vaitkevičiūtė.
„Mūsų užduotis – padėti žiūrovui užsimiršti ir atitolti nuo visų jį aplink supančių negandų“, – taip režisierius Kęstutis Jakštas atsako į klausimą, ko žiūrovai turėtų tikėtis iš šios operetės.
„Laikmetis pasaulyje sudėtingas ir negailestingas, esame apsupti gausybe neigiamos informacijos kanalų. Į teatrą taip pat einame nusiteikę vertinti, o kaip norėtųsi, kad žiūrovai ateitų džiaugtis ir paliktų visas blogas naujienas už durų. Tad keliu sau uždavinį, jog scenoje vyktų linksmi, nuoširdūs dalykai, nei akimirkai neapimtų noras galvoti apie kažką kitą, o tas išgalvotas pasaulis scenoje trumpam taptų siekiamybe ir tris valandas smagiai ilsėtumeisi pabėgęs nuo rutinos. Personažus norėčiau paryškinti, veiksmo situacijas kiek utriruoti, padaryti dar labiau komedijinėmis, juk nebūtina visados būti tik rimtiems, norisi ir smagių pakvailiojimų. Tikiuosi, kad su kuriančiu talentingu jaunimu tai padaryti pavyks“, – lūkesčiais dalijasi režisierius.
G. Makarevičius, kurdamas operetės scenai, lieka ištikimas savo kūrybos principams: „Nors veiksmo vieta ir aplinkybės yra aiškios, vis tik norėjosi rasti nuosaikų ir minimalistinį sprendimą, jį papildant laikmečiui būdingais art deco ir metalo konstrukcijų detalėmis, atsižvelgiant į to meto Paryžiaus urbanistikos madas, panaudoti ir žinomų, madingų Paryžiaus vietų fragmentus“. Dekoracijoms pasirinkta minimali spalvų gama, kurioje deramai išsiskleis K. Daujotaitės sukurtų nuostabių retro kostiumų pastelinė paletė. Linksmai scenografas sprendžia paveikslo sceną (tradiciškai privaloma šios operetės mizanscena), pasirinkęs plačiai žinomą vaizdinį, tačiau scenografo šmaikštumą vertins jau spektaklio žiūrovai.
Kaip visada, operetės spektakliuose daug išmonės tenka demonstruoti kostiumų dailininkei. K. Daujotaitei teko sukurti daugiau nei 150 skirtingų, XX a. antrąjį dešimtmetį atspindinčių apdarų, kurių nemažas skaičius susideda iš kelių dalių. Nuostabioms merginų ir ponių suknelėms panaudota daugybė metrų skirtingų spalvų natūralaus ir sintetinio šilko, gipiūro, joms puošti – veliūro, liurekso, blizgučių juostų, viskozės nėrinių, tiulio tinklelių, vyriškų kostiumų liemenėms – įvairiaspalvių žakardinių audinių, spalvingų detalių Venecijos karnavalo kostiumams. Skirtingiems personažams aprengti teko įsigyti metrus aksomo, atlaso, šifono, vilnos ir pusvilnės, o baleto artistams pasiūti įspūdingus kankano ir valso kostiumus.
Spektaklio dirigentas Virgilijus Visockis priminė, kad, nepaisant, jog operetę kompozitorius sukūrė per kelias savaites, jos muzikinė partitūra itin logiška, sklandi. Atsižvelgdami į nūdienos kultūros naudotojų įpročius, drauge su režisieriumi muzikiniame audinyje jie iškarpė tik dramaturginei logikai nereikalingus intarpus ir beprasmius pasikartojimus. Spektaklio muzikinis vadovas pasidalino rūpesčiu, kad jam, kaip ir režisieriui tenka ruošti net tris pagrindinių personažų sudėtis, tačiau patvirtino – tai puiki dovana ištikimiausiems teatro žiūrovams, kurie galės matyti spektaklį su skirtingo braižo, bet vienodo talentingumo jaunaisiais atlikėjais.
Vaidmenis atliks jauni, žymūs Lietuvos muzikinės scenos atlikėjai ir šio žanro meistrai: Marija Arutiunova, Gabrielė Bukinė, Ieva Goleckytė, Andrius Apšega, Raimondas Baranauskas, Ramūnas Urbietis, Iveta Kalkauskaitė, Ingrida Kažemėkaitė, Viktorija Zeilikovičiūtė, Martynas Beinaris, Vygantas Bemovas, Nerijus Noreika, taip pat šios operetės senbuvis Gediminas Maciulevičius, ankstesniuose operetės pastatymuose sukūręs ir grafo Renė, ir komiškojo Bazilio vaidmenis, taip pat Rita Preikšaitė, Giedrė Juknevičiūtė, Giedrius Prunskus ir daugelis kitų.
Kurdami tą patį personažą kūrėjai jį mato savaip. Grafą Liuksemburgą įkūnijantis solistas A. Apšega apibūdina jį kaip jauną, nerūpestingą, talentingą dailininką, gyvenime labiausiai vertinantį laisvę, kol nesutinka moters, kurią beprotiškai įsimyli. Nuo tos akimirkos jis trokšta būti su ja, kvėpuoti vienu oru, klausytis jos balso. R. Baranauskas taip pat intriguoja pamatyti, kaip keisis jo kuriamo sėkmingo, turinčio daug draugų bei pasisekimą tarp moterų jaunuolio situacija. Mėgstančiam linksmybes, negalvojančiam apie rimtus santykius ir vedybas grafui likimas iškrės pokštą – jis ves „nematomą žmoną“ ir dar ją įsimylės. O tikra meilė keičia žmogų, – tikina solistas. Vaidmens kolegoms antrina ir R. Urbietis: „Šis personažas turi daug vidinio žavesio ir trykštančio gyvenimiško džiaugsmo. Sėkme apdovanotam jaunikaičiui gyvenimas šypsosi ir jis pilnais plaučiais juo mėgaujasi. Tačiau šalia išorinės charizmos Renė savyje talpina taurumą, vidinę šilumą bei grožį. Jam meilė užgimsta pabučiavus nematytos moters ranką, užuodus jos kvapą, išgirdus jos balsą“….
Pagrindinį moters vaidmenį operetėje kurianti Gabrielė Bukinė sako, kad Andželė Didjė savo savybėmis ir būdo bruožais gerokai skiriasi nuo jos pastaraisiais metais kuriamų personažų. Talentinga jaunosios kartos solistė, nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“, apdovanota „Fortūnos“ statulėle, 2023 m. tapusi absoliučia tarptautinio Klaudia Taev jaunųjų operos dainininkų konkurso nugalėtoja – pelnė pirmąją vietą ir publikos simpatijų prizą, šiais metais surinko visą žiūrovų meilę ir LNOBT apdovanojimuose pelnė ryškiausio metų debiuto „Operos vilties“ prizą. Po jos ką tik padainuotų tragiškųjų Violetos Valery („Traviata“), Antonijos („Hofmano istorijos“), Elzos („Lohengrinas“) ji neria į operetės pasaulį. „Būtent dėl to labai įdomu įsikūnyti į Andželės vaidmenį, atsiskleidžiantį F. Leharo muzikoje, kuris, lyginant su dramatiškais moterų likimais operose, tarsi šviežio oro gurkšnis užliūliuoja savo grožiu, aistra, kurioziškomis situacijomis. Andželės širdyje giliai slypintis troškimas atrasti ir įsileisti tikrąją meilę tiesiog užburia bei primena, kaip dažnai mes nepaaiškinamai norime dar nepažintų dalykų, tačiau slegiami įvairių abejonių ir atsakomybių pristingame drąsos į tai „nerti“ visa širdimi. O ar Andželė pasiryš? Kviečiu ateiti ir pamatyti“ – intriguoja G. Bukinė.
Solistė Ieva Goleckytė teigia, kad jos Andželė – jauna, savimi pasitikinti moteris, primadona. Operetės pradžioje ji kiek lengvabūdiška, naivoka, bet visada nuoširdi. O pažinusi tikrą meilę jai visiškai atsiduoda – lieka ištikima ir galiausiai pati atsiskleidžia pačiomis gražiausiomis spalvomis.
Dar daugiau spalvų apie būsimos premjeros pagrindinę heroję atskleidžia Marija Arutiunova: „Mano kuriama herojė Andželė Didjė nerūpestingai sutinka ištekėti už brandaus amžiaus kunigaikščio Bazilio, nes gyvenime dar nepažino tikro meilės jausmo – moterys visuomet troško saugumo. O vedybos su kilmingu, nors ir vyresniu vyru anuomet, galbūt ir šiais laikais, suteikia tam tikrą saugumo garantą. Tačiau operetė nebūtų tokia saldi, jei šiai jaunai, klestinčiai scenos divai nepasipainiotų žavingas, paslaptingas, charizmatiškas jaunuolis – Renė Liuksemburgas. Sutikusi jį Andželė pirmą kartą gyvenime pajunta užgimstančius tikrus jausmus. Mergina net nenutuokia, jog yra už jo jau ištekėjusi! Štai tokia jausmų, romantikos, humoro ir netikėtumų karuselė, lydima F. Leharo melodijų, laukia žiūrovų“.
Ir iš tiesų: operetės siužetas žiūrovus nukels į Paryžių, kur vienas pagyvenęs kilmingas turtuolis nori vesti žavią jauną artistę Andželę, bet negali, nes socialinė abiejų padėtis labai jau skirtinga. Kilmingasis randa išeitį: Paryžiuje gyvena turtus praradęs jaunas grafas – dailininkas Renė fon Liuksemburgas. Jis už solidžią pinigų sumą turėtų vesti gražiąją Andželę, o po kurio laiko išsiskirti ir dingti. Svarbiausia, kad jaunieji negali pamatyti vienas kito net per vedybų ceremoniją dėl atsargumo ir kunigaikščio pavydo.
F. Leharo operetės „Grafas Liuksemburgas“ pasaulinė premjera įvyko Vienos teatro „Teatr an der Wien“ scenoje 1909 m. lapkričio 12 d. Spektaklis sulaukė jo kūrėjams netikėto pasisekimo – publika prašė kartoti kiekvieną muzikinį numerį. Po trijų šimtų spektaklių „Grafas Liuksemburgas“ pradėjo triuškinamą žygį po pasaulį. Operetė „Grafas Liuksemburgas“ Lietuvoje pirmą kartą pastatyta 1942 m. ir po poros metų pakartota Valstybės teatre, o vėliau sulaukė dar keturių interpretacijų Kaune – valstybinio muzikinio teatro trupė ją statė 1963, 1985 ir 2002 m.
Premjeriniai spektakliai Kauno valstybiniame muzikiniame teatre nuo kovo 1 d.
GRAFAS RENĖ LIUKSEMBURGAS Andrius Apšega, Raimondas Baranauskas, Ramūnas Urbietis
ANDŽELĖ DIDJĖ Marija Arutiunova, Gabrielė Bukinė, Ieva Goleckytė
ARMANDAS BRISARAS Martynas Beinaris, Vygantas Bemovas, Nerijus Noreika
ŽIULJETĖ VERMONT Iveta Kalkauskaitė, Ingrida Kažemėkaitė, Viktorija Zeilikovičiūtė
KUNIGAIKŠTIS BAZILIS BAZILOVIČIUS Gediminas Maciulevičius, Giedrius Prunskus
GRAFIENĖ STAZA KOKOZOVA Giedrė Juknevičiūtė, Rita Preikšaitė
Kiti: Žygimantas Galinis, Joris Rubinovas, Kęstutis Alčauskis, Jonas Lamauskas, Povilas Padleckis, Mindaugas Zimkus, Dainius Bervingis, Ramūnas Šimukauskas, teatro choro ir baleto artistai.
