„Jei norite, galite ateiti, pašveisti – palaiminimą suteiksime“, – kvatoja Kauno sentikių religinės bendruomenės dvasinis tėvas Sergijus Krasnopiorovas, atsakydamas į klausimą, ar auksu tviskančius Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvės kupolus reikia kaip nors specialiai valyti.
Pirmadienio vakarą smalsuolių klausimų jis sulaukė ir daugiau – būtent Žaliakalnyje, Širvintų ir Kapsų gatvių sankryžoje esančioje vienintelėje Kaune sentikių cerkvėje, prasidėjo iki šeštadienio truksiantis kultūrų festivalis „Kultūrų sodas“.
Į 1906 m. gegužę pašventintą raudonų plytų cerkvę kauniečiai susirinko pasidomėti ne tik jos architektūra ir interjeru, nors apžiūrinėti čia laikomas ikonas, domėtis senovinėmis natomis įdomu ir netikinčiam. Visgi dvasinės temos ėmė viršų. S. Krasnopiorovui prisistačius ir iškart pakvietus klausti, kas įdomu, pasipylė klausimai apie sentikybės istoriją. Ji siekia XVII amžių, kai siekta suvienodinti Rusijos stačiatikių apeigas su graikiškosiomis. Nugalėjo caro remiami reformų šalininkai – praktikavę senąsias apeigas, pavyzdžiui, žegnojęsi dviem pirštais, buvo atskirti nuo bažnyčios. Sentikiai buvo persekiojami, tad traukėsi į artimąjį užsienį, daugiausiai dabartines Lietuvą, Latviją, Baltarusiją, Ukrainą, Estiją, Lenkiją (iš pastarosios daug sentikių prieš II pasaulinį karą atvyko į Lietuvą – apie pusę iš maždaug 3000 Kauno sentikių bendruomenės šiandien sudaro Lenkijos stačiatikių palikuonys). Iki pat 1905 m. caras draudė sentikiams statytis savo cerkves, tad kai tik buvo galima, šalimais gyvenęs sentikis (Žaliakalnyje, tuomet dar neprijungtame prie Kauno, sentikių buvo daug) Prozorovas savo sklype, savo lėšomis šią ir pastatė. 1941 metais Prozorovų šeima išvežta į Sibirą…
Per Pirmąjį pasaulinį karą netoli Žaliakalnio turgaus esanti cerkvė neveikė, o sovietų okupacijos metais ji buvo visos Tarybų Sąjungos sentikių dvasinis centras. 2013 m. šimtamečiuose maldos namuose kilo gaisras – bendruomenės dvasinis tėvas sakė, kad matyt, jog taip reikėjo, nes tik dėl to imtasi nuodugnaus cerkvės remonto, kurio jau labai seniai reikėjo. Tuomet pastatą papuošė ir jau minėti nauji kupolai, pagaminti iš nerūdijančio plieno ir padengti titano milteliais. Gamintojai garantavo, kad blizgėti turėtų dar ilgai.
Sentikiai – gilias tradicijas puoselėjanti bendruomenė, kurios nariai vyrai neturėtų skusti barzdos, o moterys – kirpti plaukų. Reikėtų palikti taip, kaip dievas davė, bet XXI a., žinoma, į viską žiūrima jau atlaidžiau. Paklaustas, ar laidos vyrą. be barzdos, dvasinis tėvas linkteli, kad taip. Beje, ar žinojote, kad tarp sentikių nėra kunigų? Taip yra dėl to, kad vykstant religinėms batalijoms sudegintas paskutinis sentikių vyskupas, Pavelas Kolomenskis, tad nebeliko galimybės įšventinti naujus kunigus. Tiesa, yra dvi sentikybės kryptys, kauniečiai priklaiuso bepopininkams. Taigi dvasinis tėvas čia yra ne tarpininkas tarp žmogaus ir dievo, bet tik šio ryšio liudininkas. Nėra ir katalikams įprastų seminarijų. Tradicija perduodama bendruomenėje, tik Rygoje veikia kursai, kuriuos baigė ir Kauno bendruomenės dvasinis tėvas. Bendruomenių Lietuvoje yra apie pusšimtį, o modernieji migracijos maršrutai lėmė, kad iš Baltijos šalių pasitraukę sentikiai naujas bendruomenes kuria jau ir Londone.
Nors tokios ekskursijos, į kokią „Kultūrų sodas“ pakvietė pirmadienio vakarą, dažnai nevyksta, S. Krasnopiorovas kviečia ateiti tiesiog pamaldų metu – kad ir trumpam, pasiklausyti giesmių. Šeštadieniais jos nuo 16 val., sekmadieniais – nuo 8 val. ryto. ir trunka apie dvi valandas. Prieš pandemiją prasidėdavo anksčiau ir trukdavo ilgiau, bet atsiradus suvaržymams teko tradicijas paprastinti, o tuomet visi įprato. Kadangi bendruomenėje daug vyresnių žmonių, tenka atsižvelgti į jų poreikius. Tiesa, sentikiai per metus, kuriuos pagal senąjį kalendorių pradeda rugsėjo 1-ąją (taigi šiandien buvo 7533 m. rugsėjo 3 d.), turi apie 50 religinių švenčių, kurioms skirtos mišios ilgesnės.
Kauno įvairių tautų kultūrų centro iniciatyva kiekvieną rudenį Istorinės LR Prezidentūros sodelyje vyksta daugelio Kaune gyvenančių tautinių bendrijų šventė, kuri taip ir vadinasi – „Kultūrų sodas“. Savo dainas, šokius, vaišes į vieną vietą suneša tiek šimtus metų save kauniečiais vadinantys, tiek mūsų miesto ir šalies naujakuriai. Šiemet šventė išaugo iki savaitę po Kauną keliaujančio ciklo. Prasidėjęs pas sentikius, jis tęsis pažintimis su Kauno musulmonais ir žydais, kvies į ekskursijas apie šviesią ir tamsią daugiakultūrio miesto istoriją, o festivalio kulminacija – šeštadienį. Visi renginiai nemokami, į ekskursijas reikalinga registracija. Daugiau informacijos rasite čia.
