Rugsėjo 10 d. jau penktąkart Kauno istorijoje Parodos kalnas bus perimtas iš automobilių ir visuomeninio transporto. Technika užleis vietą nuotaikingiems persirengėliams, kurie kops į kalną pasidabinę keisčiausiais kostiumais. Kops atbulomis, kūlversčiais, užsimerkę, ar draugą įkinkę traukti karutį – o kalno viršūnėje pasiners į iki šiol didžiausią „Fluxus festivalį“.
(Ne)tikėtą ir (ne)paprastą kūrybinį vyksmą, pinamą iš muzikos, performansų ir meninių instaliacijų, režisuoja dviejų režisierių tandemas – Tadas Montrimas ir Justas Tertelis. Su jais pasikalbėjome apie Parodos kalno papėdėje augusio Jurgio, vėliau tapusio visame pasaulyje garsiu Fluxus meno srovės pradininku, palikimą. Be visų kitų dalykų tai – daugybė instrukcijų, kviečiančių įprastus kasdienybės ritualus paversti žaidimu. „Instrukcijos“ – tokia penktojo „Fluxus festivalio“, kurį organizuoja „Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“, tema.
Kas judu motyvavo sutikti su pasiūlymu režisuoti iki šiol didžiausią „Fluxus festivalį“?
Tadas: Nors daugiausiai patirties turiu teatre, mėgstu naujus iššūkius. Išgirdęs kvietimą pasakiau „oho“, nes supratau, kad lengva nebus. Iš tiesų įdomu bus suvaldyti tokio didelio žmonių kiekio dėmesį, begalę veiklų, užtikrinti, kad viskas būtų organiška, patogu ir įdomu. Motyvavo ir gera komanda – jau buvau pažįstamas su „Kaunas 2022“ komandos nariais, jie man paliko gerą įspūdį kaip atviri ir kūrybiški organizatoriai, gebantys burti. Garbė ir jaudulys dirbti kartu! Žinoma, ir pats Fluxus – toks darbas yra dar viena proga geriau pažinti šį judėjimą, kurį atradau per Jono Meko tekstus ir filmus. Taigi šis festivalis – ir galimybė tobulėti.
Justas: Fluxus tema man kaip menininkui visada buvo įdomi ir žinojau, kad kada nors su ja ką nors veiksiu. Įkvepia ir Jurgio Mačiūno asmenybė – turime didžiuotis juo kaip kauniečiu, pradėjusiu Fluxus. Be to, keletą metų bendradarbiavome su „Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“. Teko ir moderuoti diskusijas apie bendruomeniškumas, ir, kaip asociacijos „Kūrybinės jungtys“ nariui, vesti mokymus žmonėms, nusprendusiems dirbti su bendruomenėmis. Ši tema aktuali dabar, nepraras aktualumo ir ateityje.
O kuo konkrečiai įkvepia Kaune gimęs Jurgis Mačiūnas – ne tik režisuojant festivalį, bet apskritai?
Tadas: Yra menotyrininkų, teigiančių, kad Fluxus mirė kartu su Mačiūnu ir šiandien derėtų vartoti frazę „fluxiškas“. Kaip bepavadinsi, žavi netikėtas žvilgsnis į kasdienius veiksmus. Tas suaugėliškas kvailiojimas mūsų pilką kasdienybę gerokai pašviesina. Fluxus palikimas – tai daugybė menininkų užrašytų instrukcijų, kurios pačios savaime yra meno kūriniai. Jei bandai jas įgyvendinti, gyventi smagiau. Iš tiesų pastaruosius keletą metų teko išmokti daug naujų taisyklių – kaukių dėvėjimo, atstumų laikymosi… Šios gyvenimo nepraskaidrino, netgi atvirkščiai. Bet dabar metas prisiminti, kad taisyklės gali ir įkvėpti.
Justas: Man patinka, kad Mačiūnas iš tiesų gyveno „fluxiškai“ ir žaidė gyvenimo žaidimą. Visi žinome, kad tai sveika, bet viena yra žinoti, kita – daryti. Jis tai darė ir deklaravo, kad visa, kas vyksta, nėra taip jau rimta, kaip gali pasirodyti, nereikia visko sureikšminti. Meno pasaulyje sureikšminimo ir susireikšminimo labai daug, o Mačiūnas mokė visa tai paleisti. Viskas yra ne daugiau ir ne mažiau nei žaidimas – man ši pozicija artima. Ji leidžia įvertinti kasdienybę naujai ir neįprastai.
Abu nesate kauniečiai. Ar mūsų miestas, „Kaunas 2022“ programa dirbant čia spėjo įkvėpti?
Tadas: Kaskart atvažiavęs į Kauną stengiuosi pasivaikščioti iki tol nepažintomis gatvelėmis. Nesvarbu, kur nuklysčiau, randu gražios, harmoningos architektūros. Ji labai jauki, arti žmogaus. Net tarpai tarp langų neatsitiktiniai, net palangės linkis gali užburti.
Justas: Kalbant apie „Kaunas 2022“, man patinka programos idėja, primenanti, kad kultūra – tai ne tik menai, o daug platesnė sąvoka. Daugiausiai dirbau būtent su programa „Fluxus Labas!“, kuri nuo pirmos dienos investavo į bendruomenes – kad jos kurtų savo erdves, pačios organizuotų renginius, susitiktų per kultūrą. Tai tapo ypač svarbu užklupus pandemijai, o ir geopolitiniame kontekste. Buvimas bendruomenėje augina pilnatvės jausmą, tuo pačiu stiprina atsparumą. Bendruomenėje esi atsparesnis, nei vienumoje. Didieji festivaliai, pasaulinės žvaigždės – tai gerai, bet tai tėra fejerverkai. Labai vertinu dalyvaujamąją kultūrą, kurioje žmogus nebėra pasyvus stebėtojas.
Juk gamta nuolat keičia savąjį rūbą, tad rudens pradžia – puiki proga tai padaryti pačiam ir taip pareikšti save.
Gal galite užsiminti, kokie meniniai nuotykiai laukia „Fluxus festivalio“ dalyvių?
Tadas: Festivaliui skelbėme atvirą kvietimą visais savo turimais ir atrastais kanalais, sulaukėme pusšimčio paraiškų, kuriose menininkai pristatė savo idėjas. Iš atsirinktų sudėliojome margą tarptautinę lietuvių ir užsieniečių kuriamą programą. Pavyzdžiui, svečiai iš Lenkijos ruošia performansą, kurio metu atliks muziką sliekams. Kodėl mes juos visuomet tik trypiame, gal metas palinksminti? Sudomino ši idėja kitaip pažvelgti į vietą, kurioje gyvename, praplėsti požiūrį į pasaulį, atkreipti dėmesį į nepastebimus dalykus.
Taip pat pakvietėme menininką iš Ispanijos, kuris naujų garsų ieško gerai pažįstamame instrumente – gitaroje. Jis atsiveš Fluxus menininkų užrašytų natų ir Kaune surengs dirbtuves – groti muziką žiūrovai bus kviečiami čia pat pasigamintais ar kišenėse susirastais instrumentais. Muzika skamba visada ir visur, tik reikia pasistengti ją išgirsti!
„Fluxus festivalio“ dalyviai galės tapti ir pasaulio kūrėjais – bent trumpam, bent mikropasaulio. Švedų menininkė savo performanse nagrinės paklusimo temą ir priėjusius kvies ištraukti korteles bei sukurti jai užduotį. Svarbu pasakyti, kad svečiai iš užsienio bendraus anglų kalba, vertėjų nebus. Taip festivalis atsivers ir lietuviškai nekalbantiems. Žinoma, bus ir vizualinių instaliacijų, kur galėsite pasijusti paukščiais ar bangomis. Dėliojame renginį kaip pasirodymų mugę – tai Justo žodžiai. Galėsite žiūrėti, dalyvauti ar tapti pagrindiniais herojais.
Justas: Norėčiau, kad žmonės festivalyje dar labiau įsiklausytų į žinutę apie netikėtumo ir pokšto svarbą ir suprastų, kad viską gali pasidaryti patys. Galime pažvelgti į pasaulį kitaip, net jei diena labai sunki. Įkvėpk, iškvėpk, pagalvok kad ir apie apelsiną – pats sugalvok sau instrukcijas. Tikiuosi, dalyviai pasiduos mūsų žaidimui ir kitą rytą po festivalio sau ištars: pabandyk valytis dantis kita ranka.
Tadai, Justai, ar judviejų kostiumai festivaliui jau paruošti?
Tadas: Dar mąstau – atsakomybė didelė, juk festivalio režisierius turi atrodyti ypatingai. Taigi intensyviai svarstau, kokia čia instrukcija remtis.
Justas: Irgi dar neturiu kostiumo, bet minčių kyla. Renginio metu turėsiu funkcijų, tad kostiumas turės būti patogus. Bet man patinka rengtis nekasdieniškai – juk esu teatro žmogus. Žinau, kiek džiaugsmo gali atnešti persirengimas. Tad kviečiu ir festivalio dalyvius pabandyti atrasti naujų rūbų, juos susikurti. Ar net transporto priemonę. Juk gamta nuolat keičia savąjį rūbą, tad rudens pradžia – puiki proga tai padaryti pačiam ir taip pareikšti save.
Tiek rugsėjo 10 d. vyksiančio „Fluxus festivalio“ režisieriai, tiek visi kiti laukiami įžanginėse kostiumų kūrimo dirbtuvėse, kurios nuo rugsėjo 9–10 d. vyks įvairiose Kauno vietose. Festivalį rugsėjo 8 d. taip pat pasitiks diskusija su Jurgio Mačiūno draugu Jeffrey Perkins bei jo sukurto filmo „George“ peržiūra Kauno paveikslų galerijoje.
