Pokalbyje apie Lietuvos švietimo istorijos muziejaus (LŠIM) istoriją jo direktorė Jolita Rudgalvienė užsiminė apie projektą „Muziejus ant ratų“. Nors jis į Lietuvos kelius išriedės tik kitąmet, dabar gera proga pasmalsauti, kas gi tai per potyris.
Taigi Jolitos vadovaujamas kolektyvas šiuo metu atkakliai ruošiasi pirmojo Lietuvoje mobilaus muziejaus startui. LŠIM darbuotojai, analizuodami lankytojų statistiką, pamatė, kad svečių iš regionų beveik nėra, ir ėmė ieškoti būdų tai pakeisti. Sprendimas išties šiuolaikiškas – greitu metu Lietuvos keliais riedės mobilus muziejus-autobusas, teiksiantis aukštos kokybės kultūrinį išsilavinimą jauniems žmonėms atokiose Lietuvos vietovėse ir skatinsiantis kultūrinių bei edukacinių veiklų prieinamumą.
Pasak J. Rudgalvienės, problemos sprendimas susidėliojo keliaujant, daug skaitant ir domintis kultūrinėmis aktualijomis: „Važinėdami į ekspedicijas, matėme mažus miestelius ir gyvenvietes, kuriose vaikai išvis nėra buvę muziejuje, tad kilo noras ką nors daryti. Skaičiau ir pačią muziejininkystės vystymosi teoriją – muziejų mobilumo problema keliama nuo kokių 2012 metų, o Paryžiuje veikiantis George’o Pompidou centras buvo pirmasis muziejus, sukūręs mobilią ekspoziciją ir su ja išvažiavęs į regionus. Vokietijoje taip pat buvo tokia iniciatyva – didieji automobilių gamybos koncernai susivienijo su muziejais ir padėjo parengti išvažiuojamąsias ekspozicijas. Viskas iki galo susidėliojo turbūt tada, kai 2016 metais išgirdau apie virtualios realybės potyrį „Field Trip to Mars“ – ši gynybos, aviacijos, aukštųjų technologijų srityse veikiančios korporacijos „Lockheed Martin“ kampanija kūrybiškumo festivalyje „Kanų liūtai“ gavo net 19 apdovanojimų. Labai rekomenduoju pažiūrėti. Iškart po to pradėjome dirbti su KTU mokslininkais, galvoti apie autobusą, LED ekranus ir visas kitas galimybes.“
Prie viso to prisidėjo ir pandemijos laikotarpiu pasikeitę kelionių planavimo įpročiai, ilgametis kultūros paslaugų pasiekiamumo Lietuvos regionuose netolygumas, kuris akivaizdžiai išryškino visuomenės įsitraukimo į kultūrinį gyvenimą problemą. O muziejaus kolektyvas įžvelgė galimybę sukurti ką nors naujo, neįprasto: „Mobilus autobusas – tarsi laiko mašina, kuri keliaus po Lietuvos regionus ir skleis žinią apie šalies švietimo istoriją. Tokiu būdu vaikai žaisdami galės susipažinti su raštu, aplinka, mokymosi priemonėmis, rūbais ir daugeliu kitų dalykų. Ir tai – ne pamokos, o žaidimas, kurį rinksis patys vaikai“, – teigė Jolita.
Klausydamasi pašnekovės susimąsčiau, kaipgi čia viskas atrodys. Ogi gana paprastai ir labai patogiai: bus įrengtas žemagrindis autobusas, iš jo išimta visa įranga ir vietoje jos bus pristatomos muziejaus ekspozicijos. Kaip Jolita minėjo anksčiau, įranga bus instaliuojama tarsi laiko mašina, kurios pagalba bus galima nusikelti į kelis istorinius periodus. Ir net neabejoju, kad LŠIM taps aktyviu kultūros sklaidos Lietuvos regionuose dalyviu. „Į komandą pasitelksime vaizdo technologijų ir interaktyvių produktų kūrimo profesionalus „Indeform” bei šiuolaikinių ugdymo programų kūrėjus „Newschool“. Padedami šių partnerių visuomenei pristatysime socialinius, kultūrinius, politinius pokyčius lėmusius Lietuvos švietimo istorijos įvykius.
Per dvejus projekto įgyvendinimo metus planuojame aplankyti net du šimtus vietovių visoje šalyje, interaktyvią ekspoziciją išvys daugiau nei šeši tūkstančiai Lietuvos regionų gyventojų. O pradėta svarbi švietimo misija bus puoselėjama ir pasibaigus projekto įgyvendinimo terminui – planuojama, jog autobusas keliones po Lietuvą tęs dar penkerius metus“, – pasakojo muziejaus direktorė.
Pasiteiravusi, ar atsirado daug susidomėjusių regionuose, išgirdau, jog nepasitaikė nė vieno regiono, kuris atsisakytų: „Siuntėme užklausas, ar būtų norinčių dalyvauti. Visi jungėsi išties labai entuziastingai – turime didžiausią lentelę su sąrašais.
Pagal planą kelionę pradėsime nuo Žemaitijos, tačiau, manau, kiekvienas atvejis bus derinamas atskirai – kad būtų patogu, kad vaikams tiktų, nes tikrai daug kas pasikeitė per pastaruosius metus. Bet viskas suplanuota – visi mūsų laukia, o mums nusimato labai įdomūs dveji metai. Tikimės, kad pavyks išriedėti jau pirmaisiais mėnesiais.“
Projekto pristatyme minima, kad mobili muziejinė ekspozicija praplės regionų gyventojų kultūrinį akiratį, – tam galiu tik pritarti. Mažesnis gyventojų skaičius regionuose, mažesnė jų perkamoji galia nulemia kultūrinių paslaugų deficitą, o kaimiškose vietovėse gyvenantys jauni žmonės neturi net galimybės gauti kokybiškų kultūrinių paslaugų netoli namų. Šis projektas – puiki galimybė spręsti opią problemą ir taip bent iš dalies megzti kultūrinį ryšį su vietos bendruomenėmis bei prisidėti prie kultūros prieinamumo regionuose problemos sprendimo.
