Beliko vos kelios dienos, ir Kaunas pavirs viena didele scena – šiuolaikinių scenos menų festivalis „ConTempo“ grįžta aštuntąsyk. Nors šiemet dėl biurokratinių pinklių spektakliai nevyks Kauno rajone – vadinasi, neminsime dviračiais į Zapyškį, neatrasime kitų Pakaunės miestelių, – visgi svarbiausia festivalio programoje išlieka stiprūs pasirodymai iš viso pasaulio, kruopščiai sijojami visus metus. Kol kalbamės su „ConTempo“ vykdančiąją direktore Egle Nevedomske, jau dėliojami planai net 2027-ųjų festivaliui. Bet kol kas aptarkime 2026-uosius – užkulisius, partnerystes, lokacijas, naujienas, skonius, iššūkius ir Eglės favoritus.
Egle, kiek laiko esi su festivaliu?
„ConTempo“ vyksta nuo 2019 metų, o aš prisijungiau nuo trečiojo festivalio. Buvau išėjusi motinystės atostogų, taigi šis man bus penktasis. Bet labai gerai prisimenu patį pirmąjį, kai trupės „Kamchàtka“ pasirodymą Senamiestyje stebėjau nešioklėje glausdama savo pirmagimį. Tiesiog stebėjau visus tuos žmones ir galvojau: „O, Dieve, kaip yra gera tokiam būti dalyke, kaip aš čia norėčiau dirbti“. Turbūt tą akimirką paleidau tą mintį į visatą.
2021-aisiais, žvalgydamasi darbo kultūros srityje, parašiau Gintarei Masteikaitei: „Gal tau reikia pagalbos su „ConTempo“?“ O jai kaip tik reikėjo žmogaus Kaune, kuris galėtų daryti viską – dalyvauti, susitikti, pakalbėti… Susidirbome, atsakomybių vis daugėja. „ConTempo“ dirbu visus metus, tai mano pagrindinis darbas.
Spėju, komandos dydis per metus banguoja? Kiek žmonių iš tiesų kuria „ConTempo“?
Visus metus prie festivalio dirbame dviese su Gintare Masteikaite. Nuo Naujųjų metų prisijungia pagrindinė prodiuserė Monika Citvaraitė-Lansbergienė, o vasario ir kovo mėnesiais įsivažiuoja komunikacijos bei rinkodaros komanda. Galiausiai gegužę ir birželį prisijungia likę koordinatoriai, tad iš viso branduolį sudaro apie 20 žmonių. Taip pat turime techninį vadovą Povilą Laurinaitį, su kuriuo tariamės dėl lokacijų ir techninių sprendimų.
Liepos mėnesį komandą papildo dar 20–30 savanorių. Mums svarbu ne kiekybė, o kokybė – norime žmones įveiklinti labiau, kad informacijos sklaida būtų sklandesnė ir saugesnė, kai tuos pačius procesus prižiūri tas pats žmogus. Labai džiugina tai, kad apie trečdalis savanorių pas mus grįžta metai iš metų. Jie puikiai išmano festivalio virtuvę, tad dėl jų esame visiškai ramūs.
Be to, kaip organizacija auginame savo specialistus: nemaža dalis dabartinės komandos narių pas mus pradėjo kaip savanoriai ar praktikantai, o šiandien jau prisiima rimtas atsakomybes. Man tai labai svarbu – kad augtume ne tik kaip festivalis, bet augtų ir pas mus dirbantys žmonės.
O ką veikia pati festivalio direktorė tas 345 dienas per metus, kai renginiai nevyksta?
Viskas gana dinamiška. Per metus pateikiu 5–6 paraiškas finansavimui. Jau dabar užsakinėjame pasirodymus kitų metų festivaliui. Nuolat bendrauju su trupių atstovais. Lokacijų paieškos, komanda… Esu atsakinga už beveik viską, tik artėjant festivaliui daugiau darbų deleguoju.
Kaip manai, ar per aštuonerius festivalio gyvavimo metus „ConTempo“ jau tapo savaime suprantama rugpjūčio dalimi? Ar jau įsirašė į kauniečių sąmonę greta tokių tradicijų kaip miesto gimtadienis ar „Operetė Kauno pilyje“?
Manau, kad žmonių sąmonėje ir atmintyje dar tikrai yra kur plėstis. Kiekvienais metais festivalio meno vadovei Gintarei Masteikaitei paklausus publikos: „Kas čia lankosi pirmą kartą?“, pakyla miškas naujų rankų. Man pačiai, nuolat verdančiai šioje virtuvėje, atrodo, kad apie „ConTempo“ žino visi, tačiau užtenka pabendrauti su žmonėmis už mūsų kultūrinio „burbulo“ ir nustembi – jie apie festivalį nėra nieko girdėję. Supranti, kad kitur ši žinia dar necirkuliuoja.
Tad nuveikti dar reikia daug, kad kiekvienas kaunietis žinotų: rugpjūčio pradžia yra „ConTempo“ laikas, kad tai scenos menų festivalis, kuris pats išeina į žmones – į gatves, aikštes ir daugiabučių kiemus. Nuo pat savo atėjimo į komandą kryptingai dirbu su auditorijos ryšio auginimu, tam net baigiau pusės metų intensyvius Agatos Etmanowicz mokymus. Susidėliojome aiškų tikslą – tas ryšys turi būti kokybiškas, atviras ir betarpiškas. Einame ta kryptimi, kurioje nereikia jokių dirbtinių saugiklių. Panašu, kad žmonės tai įvertina: jie sugrįžta, atsiveda draugų, kaimynų, ir tas ratas pamažu auga.
Kaip manai, ką festivaliui atsivesti svarbiau: vaikus ar tuos, kurie vertina tik „Žalgirį“, žvejybą ir sodybą?
Manau, kad svarbiausia yra tiesiog griauti stereotipus. Mūsų tikslas – neišgąsdinti žmogaus, o pakviesti jį ateiti „švariam“, be išankstinių nuostatų ir tiesiog atsiverti naujai patirčiai. Visada sakau: jei vienas spektaklis nepatiko, tai dar nereiškia, kad visas festivalis ne jums. Reikia pamatyti bent tris skirtingus žanrus, kad suprastum, kas tave „kabina“.
Prikalbinti skeptišką auditoriją nėra lengva, bet čia dažnai padeda socialinis ratas: kartais moterys atsiveda vyrus, kartais rekomenduoja bičiuliai, o kartais suveikia tai, kad žmogus pažįsta ką nors iš festivalio užkulisių. Tai tampa savotiška rekomendacija: „Nu va, savi dirba, reikia nueiti pabandyti“.
Mūsų auditorijos apklausos rodo, kad publika yra neįtikėtinai įvairi. Žmonės pildo anketas ir matome visą profesijų spektrą: nuo statybininkų, elektrikų ar draudimo agentų iki advokatų ir gydytojų. „ConTempo“ gali pasiekti kiekvieną, tai tik informacijos perdavimo klausimas – kaip ir kokiu kanalu tą žinią konkreiam žmogui nusiųsti.
Kai kurie kultūros profesionalai galbūt nesutiktų, bet man atrodo, kad auditorijos auginimui itin svarbūs nemokami renginiai netikėtose vietose. Kiek vietos festivaliui augant paliekate nemokamai programai?
Šiemet nemokamų pasirodymų – apie 30 proc. Pritariu tau, kad nemokami renginiai prie auditorijos auginimo prisideda labai stipriai. Planuodami programą, būtinai numatome kelis didelius kūrinius, kurie būtų prieinami viešose erdvėse, tiesiog žmonių kasdienių maršrutų kelyje. Pavyzdžiui, šiemet prancūzų trupės spektaklis „One Shot“ vyks Kalniečių parke ir Laisvės alėjoje.
Mums tai atrodo labai svarbu, nes per kelerius metus pastebėjome tendenciją: dalis žiūrovų tiesiog eina pro šalį, sustoja pamatę veiksmą, susidomi, o vėliau jau patys klausinėja savanorių: „O ką dar rodysite? Kur dar nueiti?“. Tikrai yra grupė žmonių, kurie lanko tik nemokamus renginius, ir mums tai leidžia mažinti kultūrinę atskirtį, kuri yra gili.
Visgi tendencijos diktuoja savo: kainos kyla, biudžetai auga, tad daugėja ir mokamų renginių – bilietų pardavimai padeda kofinansuoti festivalį. Be to, dalis pasirodymų yra kameriniai, skirti nedideliam žiūrovų skaičiui mažose erdvėse. Jei tokį renginį padarai nemokamą, susiduri su registracijos problema – dalis užsiregistravusių žmonių tiesiog neatvyksta, o kiti lieka už durų.
Turime ir pamokančios patirties. Kažkada Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje rodėme Linos Puodžiukaitės spektaklį. Renginys buvo nemokamas, be registracijos, tad nusidriekė milžiniška eilė. Buvo labai nesmagu prieš tuos, kurie nepateko. Įdomu tai, kad patys žmonės mums tada sakė: „Reikėjo su bilietais daryti“. Žmonėms kartais geriau susimokėti simbolinę kainą, bet būti tikriems, kad jie tikrai pateks į pasirodymą.
Šiemet programoje neliko Kauno rajono – man atrodo, kad tai praradimas ne tik festivaliui, bet ir miestiečiams. „ConTempo“ buvo puiki jungtis, kuri ištraukdavo mus iš miesto į naujas vietas, kurias galima atrasti kad ir minant dviračiu. Ar yra tikimybės, kad festivalis grįžis į rajoną? Ar vyksta koks nors dialogas dėl galimybės mieste registruotai įstaigai pretenduoti į rajono savivaldybės finansavimą, ko nebuvimas ir buvo pasitraukimo priežastis?
Dar nuo praėjusios vasaros bandėme diskutuoti dėl aplikavimo sąlygų pakeitimo – pajutome, kad su šiuo projektu per daug apkrauname partnerių organizaciją Kauno rajone, kuri turėjo teikti paraišką. Mes tikrai norėjome išlaikyti festivalį abiejose savivaldybėse, nes „ConTempo“ ir gimė kaip miesto bei rajono jungtis. Nukirpti šią programos dalį ir išeiti iš tų vietų mums patiems buvo skaudu. Bet, kaip sakoma, nors duris uždarėme, langai liko atviri. Yra kelių partnerystei tęsti, tiesiog reikia viską permąstyti ir vėl rasti būdų bendradarbiauti. Šiuo metu esame savotiškoje „atšalimo“ stadijoje, o kitais metais žiūrėsime.
Kita vertus, sulaukiame užklausų iš kitų savivaldybių. Tačiau nesinori „taškytis“ po visą Lietuvą – galbūt geriau koncentruotis į konkrečius regionus, pavyzdžiui, Sūduvą ar Dzūkiją. Tam reikia partneryčių ir bendro finansavimo. Tai neturi būti tik mūsų atnešta programa – tai turi būti bendras darbas.
O kokių naujų krypčių atsirado šiemet?
Šiemet turime Užutrakį. Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija į mus kreipėsi dar praėjusią vasarą, tad šiemet ten pirmą kartą pristatysime pasirodymą „Epiphytes“. Taip pat tęsiame ilgametę draugystę su Visaginu – mūsų festivalių datos sutampa, o ir meninė kryptis labai panaši. Ne pirmi metai bendradarbiaujame ir su Kaišiadorimis. Pamenu, pernai ten dangus tarsi pats norėjo pamatyti spektaklį – nors tvenkėsi debesys, lietus taip ir neprasidėjo. Kitais metais žiūrėsime: jau mezgame dialogą su sūduviais, taip pat stebėsime, kaip toliau klostysis reikalai su Kauno rajonu.
Kokių naujų vietų pačiame Kaune atsirado festivalio žemėlapyje?
Iš naujų lokacijų Kaune, be abejo, garsiausiai skamba „Kauno grūdai“. Tačiau turime ir subtilesnių atradimų, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo universiteto centrinių rūmų fontaną. Galvodami, kur rodyti spektaklį „Undinė“, su prodiuserėmis iš „Be kompanijos“ ieškojome vietos prie vandens. Kaune jo daug – upės, marios, – bet šiam ramiam ir subtiliam kūriniui reikėjo susitelkimo, tam tikro uždarumo. Santakoje veiksmas būtų tiesiog „išsitaškęs“. Be to, norėjome, kad lokacija būtų netoli kito pasirodymo vietos, jog žiūrovai galėtų patogiai migruoti iš vieno spektaklio į kitą. Taip atsirado fontanas – jis tiko idealiai.
Dar viena naujiena – pirmą kartą įžengsime į „Parako“ vidų. Nors po didžiųjų liūčių erdves buvo užpylę, bet viskas turėtų pavykti. Taip pat pirmą kartą „ConTempo“ renginys vyks Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiojoje scenoje. Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti „necontempiška“, pats spektaklis yra labai tarpdisciplininis ir puikiai atitinka festivalio dvasią.
Kalbame apie Karolio Kaupinio spektaklį „Dainų šventė“, tiesa?
Taip. Nors festivalio dvasia visada skatino ieškoti netradicinių erdvių, galiu atskleisti, kad per kelerius metus sulaukėme daugybės puikių užsienio trupių pasiūlymų. Jų darbai yra itin tarpdisciplininiai, nuostabūs, tačiau reikalaujantys geros scenos infrastruktūros. Tie spektakliai tiesiog niekur kitur Kaune netilpo, todėl šiemet nusprendėme pasinaudoti tinkamiausiomis erdvėmis, kurios nėra nei per didelės, nei per mažos.
Viena tokių naujų lokacijų – Lietuvos bankas. Labai džiaugiamės šia partneryste ir galiu išduoti, kad naudosime ne tik operacijų salę. Taip pat pirmą kartą lankysimės „Krepšinio namuose“. Dar viena nauja kryptis – „Mokslo sala“. Nors anksčiau prie jos tarnybinio įėjimo esame rodę Tautvydo Galkausko „Coffee & Scooters“, šiemet veiksmas kelsis į vidų.
Tikras laimėjimas visam Kaunui yra sena-nauja kompanijos „Agathum“ šiuo metu valdoma renginių salė I. Kanto g., kur pavasarį vyko ciklo „Niche“ koncertas. Į ją bandėme patekti dar nuo 2021-ųjų, kiekvienais metais skambindavome ir teiraudavomės. Šiemet pagaliau pasikeitė turto valdytojas ir ši autentiška erdvė atsivėrė žmonėms. Taip pat bendradarbiaujame su „Drobės fabriku“ – šiemet išbandysime jų kiemą, kurį jie planuoja vis labiau įveiklinti. Galiausiai, pasirodymas vyks net žaidimų aikštelėje Nemuno saloje – ten dar niekada nesame nieko darę.
Matau, kad „Agathum“, „Drobė“, „Kauno grūdų“ teritorija – tai ne tik lokacijos spektakliams, bet ir festivalio bendradarbiavimo su verslu rezultatas, kai rėmėjas tampa partneriu ir matomas kaip socialiai atsakinga įmonė, kuriai rūpi kultūra.
Tikrai taip. Pastebiu, kad dalis Kauno verslų tikrai džiaugiasi partneryste su „ConTempo“, rodo iniciatyvą, siūlo idėjas. Mes kuriame kartu. Ypač stipriai tai jaučiame bendradarbiaudami su „Kauno grūdais“. Kadangi tai milžiniška korporacija, viskas reikalauja daugybės derinimo etapų: mes juk įeiname į pašarų gamyklos kiemą, kurį pasirodymo metu reikia uždaryti sunkiajam transportui. Tai deriname dar nuo praėjusio lapkričio. Nors festivalis jiems sukuria nemažai logistinių trikdžių, jie sako: „Gerai, sunkvežimiai nevažiuos. Jei prireiks žaliavų, o gamybos stabdyti negalime – vešime jas karučiais.“ Toks palaikymas labai džiugina.
Panašiai yra ir su „Baltisches Haus“, kurių dėka galime pristatyti jaunus lietuvių kūrėjus – kompanijos vadovas nuoširdžiai domisi, kaip sekasi menininkams, pataria, įsitraukia. Labai gera žinoti, kad tai nėra sausi mainai „pinigai už reklamą“, o tikra, visus auginanti partnerystė. Kaunui tai didelis laimėjimas.
Sėdime kepyklėlėje „Bundu“, kuri jau siūlo paragauti festivalio sausainių. „Angolo Italiano“ rasime „ConTempo“ ledų, „Kultūroje“ – specialius kokteilius. Ar į šias smulkiąsias partnerystes žiūrite kaip į sklaidos kanalą, tikintis, kad kolektyvas lankytojams užsimins apie festivalį, ar tai yra kažkas daugiau?
Pirmiausia, mums labai smagu bendradarbiauti su kaunietiškais verslais ir vietomis, kurios pritraukia vertybiškai mums artimus žmones. Didžioji dalis jų lankytojų greičiausiai ir yra „ConTempo“ žiūrovai, tad mes tiesiog ateiname dar arčiau jų ir giliname tą abipusį ryšį.
Tai yra ne tik tarpusavio palaikymas, bet ir įdomesnė viešinimo kampanijos forma. Skelbimas ar plakatas šiandien mažai ką stebina – tiesą sakant, niekas nebeturi noro reklamuotis taip nuobodžiai. Todėl ieškome kūrybiškesnių būdų sudominti žmogų. Pats bendro produkto kūrimo procesas, kai mūsų komanda susitinka su maisto ar gėrimų kūrėjais, yra labai įkvepiantis, o galutiniu rezultatu džiaugiasi visi.
Šiemet turite naujieną – „Contempo for Kids“. Papasakok plačiau.
Tai sena mūsų idėja – norėjome festivalyje turėti daugiau veiklų vaikams. Pernai išbandytos edukacinės dirbtuvės sulaukė didelio pasisekimo, tad šiemet žengiame dar toliau. Prie šio projekto prisijungė partneris – filantropinis fondas „Devbridge Foundation“. Nors jie kultūros projektus finansuoja retai, fondo vadovė yra didelė „ConTempo“ gerbėja, tad kartu ieškojome abiem pusėms tinkamo formato. Programą tobulinome ir taisėme gal penkis kartus, kol ji tapo tikru „mini festivaliu festivalyje“.
Tai bus intensyvi patirtis 340 vaikų iš įvairių Lietuvos regionų. Viskas prasidės jau traukinyje, pakeliui į Kauną – čia vaikus pasitiks pirmosios meninės aktyvacijos. Atvykę jie ners į scenos menų ir kūrybinių technologijų edukacijas, žiūrės spektaklį, susitiks su menininkais. Tai tikra scenos meno kupina „blitz“ diena Kaune. Logistika buvo rimtas iššūkis: surasti lektorius, erdves, užregistruoti vaikus, supirkti traukinio bilietus… Pavyzdžiui, prašėme papildomų reisų, bet nepavyko to suderinti.
Kodėl tai darome? Iš ankstesnės patirties žinau, kaip atvirai vaikai priima meną ir kaip greitai užsimezga ryšys tarp jų ir kūrėjų. Net viena tokia diena gali pakeisti vaiko pasaulėjautą. Labai laukiame šios programos starto – matysime, kaip viskas pavyks ir ar pavyks įtikinti partnerius, kad tokius projektus remti yra prasminga ir ateityje. Kol kas tiesiog darome ir mokomės proceso metu.
Ar turi asmeninį rekomendacijų sąrašą tiems, kurie su šiuolaikiniais scenos menais susiduria rečiau?
Labai rekomenduočiau airių menininko Darragho McLoughlino darbą „Stickman“. Tai subtilus, filosofiškas, humoro turintis ir visiems prieinamas kūrinys. Beje, kalbant apie prieinamumą, mums tai labai svarbu – programoje visada pažymime, ar renginys pritaikytas žmonėms su klausos, regos ar judėjimo negalia. „Stickman“ yra būtent tas darbas, kurį pažiūrėjęs lankytojas išsineš tikrai gerą „ConTempo“ patirtį.
O koks požanris geriausiai „eina“ Kaune? Tikriausiai su oro akrobatika niekada neprašausi?
Taip, tai klasika. Žmonėms patinka įspūdinga scenografija ir oro akrobatai – tokie pasirodymai visada pritraukia minias. Tačiau man asmeniškai didžiausias iššūkis ir įdomumas yra sudominti mases mažesniais, subtilesniais darbais. Pavyzdžiui, pernai didžiuliu atradimu tapo Agnės Muralytės lėlių spektaklis, nors jo siužetinė linija buvo gana sunki. Tai dar kartą įrodė, kad didelių fanfarų gerai istorijai pasakoti nereikia. Mūsų festivalio praėjusių metų vaizdo klipe yra kadras, kuriame Agnė su lėle apkabina merginą ir jos abi apsiverkia. Tik vėliau sužinojome, kad tai – jos sesuo dvynė. Tai nebuvo surežisuota, tai tikras gyvenimas, kurį užfiksavo operatorius. Būtent dėl tokių akimirkų, kai per meną „susitinka“ žmonių širdys, aš ir dirbu šį darbą. Tai man pati asmeniškiausia ir svarbiausia festivalio dalis.
Šiemet vienas tokių darbų yra ukrainiečių Mariios Patokovos ir Stanislavo Alokhino spektaklis „Mūsų Marikas“. Jame kalbama sunkiomis temomis – apie karą, apie tai, kaip jis išskyrė šeimas tiek ideologiškai, tiek fiziškai. Tai pasakojimas apie jauną žmogų ir jo vidines dilemas: išvažiuoti ar eiti į frontą? Nors temos skaudžios, menininkai apie tai kalba labai žaismingomis formomis. Tikiu, kad šis spektaklis giliai palies tiek paauglius, tiek suaugusius. Mane pačią net jo įrašas labai sujaudino, tad gyvai pojūtis turėtų būti dar stipresnis.
Jau užsiminei apie lietuvių menininkus. Kokią misiją šioje srityje turi festivalis?
Lietuva turi labai daug kūrybingų žmonių, tačiau mums vis dar stinga sąlygų jiems augti. Kaune ypač trūksta erdvių net repeticijoms, todėl nuo pat festivalio pradžios norėjome suteikti saugią erdvę ir užnugarį būtent pradedantiesiems kūrėjams. Jauniems menininkams reikia ne tik scenos, bet ir praktinės, prodiuserinės pagalbos ar tiesiog meninio nukreipimo starto kelyje.
Džiaugiamės, kad šioje srityje turime partnerį „Baltisches Haus“, kuriam taip pat labai rūpi vietos scenos menų lauko auginimas. Be to, mes siūlome ne tik jaunųjų menininkų spektaklius, bet ir jaunųjų kritikų programą. Žodžiu, pilnas ciklas: vieni kuria ir rodo, kiti reflektuoja ir rašo recenzijas – taip visi kartu augame savo srityse.
Į kokius jaunųjų menininkų vardus rekomenduotum atkreipti dėmesį šiemet?
Manau, kad labai įdomus bus Gabrielės Penčilaitės („Nulis Company“) bufonados spektaklis „Nulis“. Bufonados žanras mūsų scenoje sutinkamas retai, o Gabrielės įkūnytas personažas labai taikliai atspindi mūsų visuomenės aktualijas ir vertybes. Spektaklyje daug interakcijos, tad jo eiga tiesiogiai priklausys nuo publikos – rodysime jį du kartus ir neabejoju, kad abu pasirodymai bus visiškai skirtingi.
Taip pat jau kelerius metus bendradarbiaujame su prodiuserine kompanija „Be kompanijos“, kuri padeda jauniesiems menininkams vystyti savo darbus. Šiemet pristatysime tris jų globojamus kūrėjus: Robert Aleksander Vinik su darbu „Tarp“, Urtę Siniauskaitę su „Undinė“ ir Ugnę Lučauskaitę su „Untitled World“. Tai labai skirtingi ieškojimai tarp šokio, fizinio ir objektų teatro bei video meno. Žanriškai šie darbai sunkiai apibrėžiami, o tai ir yra įdomiausia – atėjęs nežinai, ko tiksliai tikėtis, bet esu tikra, kad jauni kūrėjai nustebins visus.
