Izabelė Kuzelytė yra viena jaunųjų Lietuvos šiuolaikinio cirko artisčių. Oro akrobatė virvės discipliną studijavo FLIC cirko mokykloje Turine, Italijoje. Būtent studijų metu Izabelės veikla suaktyvėjo. Vasario mėnesį ji pradeda rezidenciją šiuolaikinio cirko centre „Cirko Sapiens“ Kaune.
Rezidencijos metu Izabelė tęs spektaklio „Life of Creatures“ kūrimą. Į procesą prisijungia ir Elena Kosovec, kuri padės dramaturgijos klausimais, kuruos kūrybinį procesą. Jau ketvirtadienį žiūrovai kviečiami pamatyti spektaklio eskizą. Prieš pradedant apšilimą, susėdome trumpai pasikalbėti kaip cirką, kelią ir bendruomenę.
Kaip cirkas atsirado tavo gyvenime?
Tai įvyko visiškai atsitiktinai – mokykloje, dešimtoje klasėje, darėme karnavalą. Karnavalo tema buvo cirkas. Tada kažkas sako „žiūrėk, yra tokios lanksčios mergaitės, kurios daro ant juostų (oro akrobatikoje naudojami šilkai), gal ir tu nori pabandyt?“ O aš tuo metu šokius lankiau ir žinoma sutikau pabandyt. Pasižiūrėjau keletą Youtube video, bet niekur neužlipau, niekas nepavyko… Tada susiradau pamokas Vilniuje. Atėjau į pamokas, ten sutikau Kostą (Konstantin Kosovec, oro akrobatas, cirko trupės „Taigi cirkas“ įkūrėjas). Mes ėjom pas tą pačią mokytoją, tik man tada buvo 15, o jam – 25 m. Nuo tada po truputį, bet ilgai einam šį kelią. Ir dabar aš čia.
O šiuolaikinio cirko žanras? Ne paslaptis, jog Lietuvoje dar tik dedami pirmieji tvirti žingsniai šioje srityje.
Šiuolaikinis cirkas atsirado per bendruomenę, kolegas. Ko gero, jei „Taigi cirkas“ nebūtų išvažiavę, aš gal ir nebūčiau sužinojus… Per trupę, per žmones, per festivalius – daug dirbtuvių vyko „Naujojo cirko savaitgalio“ (dabar – „Helium“) festivalio metu ir taip po truputį atrandi, kas tau artima. Aš įsivaizduoju, jog nežinant viso šio lauko gali būti labai sunku. Gali pradėti domėtis netiek menu, cirku kaip žanru, bet kaip sportu – tu darai, darai, treniruojiesi be galutinio rezultato, tame nelieka vizijos. Ir jei tau nieks neparodo ar nepasako, kad galima daryti kitaip – labai lengva užstrigti ribose, konvencinio cirko rėmuose.
Ar jauti pokyčius Lietuvos šiuolaikinio cirko scenoje? Ar kinta cirko bendruomenė?
Visų pirma, ryškiausias pokytis – cirko bendruomenė persikėlė į Kauną. Kuomet atsidarė cirko centras, aš patikėjau, kad bendruomenė išties yra. Aš visada tikėjau, bet nebuvo to realaus pavyzdžio, o dabar taip paprasta. Atsidarė erdvė, kurioje staiga gali rinktis kūrėjai, čia kurti ir dirbti. Taip ir susirinko bendruomenė, pagaliau vienoje vietoje.
Kalbant apie sceną, aš prisimenu patį pirmą savo „Naujojo cirko savaitgalį“ – nelabai man tada rūpėjo, buvau gal 18 metų, o man skambina festivalio organizatoriai ir klausia, kur aš, ar ateisiu. Aš jiems sakau „nerandu kelio“ (juokiasi). O dabar mes matome, kaip išaugo festivaliai, ir jų mąstai. Ir viskas taip greitai keičiasi, daugėja žiūrovų, rimtesni ir patys festivaliai.
Matosi ir tai, jog pamažu formuojasi rinka. Žmonės nori, žmonėms netgi rei-kia cirko. Kai pradėjau Vilniuje pati vesti pamokas, atėjo 3 žmonės, bet tai išaugo į pilnas grupes norinčių mokytis. Turbūt čia mūsų pačių, cirko artistų, sukurtas pokytis. Reikia turėti omeny, kad tų profesionalų cirke netiek ir daug, tad gali matyti tiesioginę įtaką laukui. Mes patys reprezentuojam šiuolaikinį cirką ir per komercinius renginius – taip plačioji visuomenės dalis sužino apie patį žanrą, jo galimybes, kad galima daryt kitaip ir tie skirtumai yra žavūs.
Baltijos šalių cirko kūrėjai ir organizacijos, veikiančios šiame lauke, pastaruoju metu ypač daug bendradarbiauja. Galima pastebėti, jog formuojasi „Baltijos šalių burbulas“. Ką gali pasakyti apie Pabaltijo šiuolaikinio cirko bendruomenę?
Baltijos šalių cirko bendruomenė yra tikrai unikali. Kol neatkreipiau dėmesio, tol nepastebėjau jos specifiškumo. O iš tiesų juk yra mažai žmonių – nedaug, vos keletas žmonių iš kiekvienos valstybės. Tikrai ribotas kūrėjų skaičius, tad visi gali visus pažinoti. Ir tam, kad susidarytų viena, veiksi bendruomenė reikia tuos visus žmones atvežti į vieną vietą. O tada jau gaunasi visai optimalus skaičius artistų, su kuriais galima kažką padaryti. Žinoma, dėkingi yra ir atstumai – mes galim suvažinėt iš Lietuvos į Latviją ar Estiją, todėl bendradarbiauti nėra sudėtinga. Ir mentalitetas panašus, tad kartais atrodo, jog ir veikiam panašiai, kaip viena cirko bendruomenė Baltijos šalių regione.
Pačios bendruomenės – europinė, Amerikos, skandinavų ar kt. cirko bendruomenės skiriasi dėl joms būdingų mokymo metodikų, stiliaus ir t.t. Vakaruose yra visai kita situacija – veikia daug cirko mokyklų, nuolat vyksta profesinis tobulėjimas, yra daugybė profesionalų.
Papasakok apie „Life of Creatures“, prie kurio dirbsi ir šios rezidencijos metu.
Šį darbą buvau sujungusi su savo baigiamuoju, tačiau tai buvo labiau techninis etapas. FLIC cirko mokykloje daug dėmesio skiriama cirko artistų pasiruošimui, atlikimo technikai. Aišku, vyko ir kūrybinis darbas su mentoriumi, kuris ateina, pažiūri, pataria, bet tuomet vis tiek lieki vienas pats tvarkytis…. Tai turbūt tuo metu ir gimė pirminė idėja.
Tada grįžau į Lietuvą, ir viskas taip greitai – sugalvojam idėja, praplečiam, padarom! Ir taip idėja išaugo į didesnės apimties darbą, kuris apims daugiau cirko įrankių. Aš pati supratau, kad galiu daugiau nei tik virvę rodyt… Pačius pirmus šio darbo juodraščius pristačiau rezidencijoje Visagine ir Vilniuje, Dūmų fabrike. Šiame etape fokusuosiuosi į virvės dalį – jai skyriau mažiausiai dėmesio. Ši dalis iki šiol buvo gana vienspalvė, paprasta ir neiškalbinga. Triukai, yra judesio idėja, viskas gražiai atrodo, bet norisi praturtinti, praplėsti reikšmes.
Kas paskatino rinktis būtybių temą?
Aš siekiau pasirinkti neutralią temą, kuri turėtų kuo mažiau žmogiškos paskatos. Norėjau atsisakyti emocionalumo, neutralizuoti visus kodėl. Pasirinkau kitą būtybę (ne žmogų), kuri gyvena kitomis taisyklėmis, vadovaujasi mums nepažįstama logika. Visada yra klausimas – kodėl tu prieini prie virvės? Kodėl ja lipi? Ar kažkas keičiasi, jog tu priėjai? Ar tu jau išgyveni? Staiga viskas virsta labai dramatiška. O nebūtina, tai tik greita interpretacija. Tu šoki, augi, lipi ir pradedi dramatizuoti… juk žmonės žiūri. Tu jau lipi virve su kažkokia intencija, nors iš tiesų tu tik lipi virve.
Šios rezidencijos metu mano pagrindinis klausimas ir bus: kaip dirbti su objektu, jei tau nėra būtina dirbti su objektu? Jei virvė kabo – aš turiu ja lipti, bet jei aš nelipsiu – tuomet virvė tampa nebereikalinga.
Ar tema pasufleravo ir tai, jog tai bus monospektaklis? Koks kūrybinis procesas buvo iki šiol? Kas laukia ateityje?
Anksčiau su šiuo kūriniu dirbau beveik viena – buvo vienas italas dramaturgas, kuris šiek tiek padėjo, uždavė kertinius klausimus, bet pagrindinis darbas buvo solo. Dalis malonumo yra kurti vienam, tačiau taip nesunku užstrigti. Lietuvoje iš pradžių neskubėjau su šiuo projektu, nes ir taip esame gana pavieniai. Mūsų bendruomenė maža, retai kada rasi cirko salę pilną cirko artistų, kur kiekviename kampe kažkas treniruojasi. Jaučiau, kad pakankamai laiko būnu viena, tad ir dėl monospektaklio nebuvo daug skubos. Šiandien dar sunku prognozuoti kuo taps šitas darbas, į kokias vietas nusileis. Tikiu, kad jis dar nemažai kis, bet tikiuosi ateityje pristatyti užbaigtą spektaklį.
Kokio žiūrovo lauki eskizo peržiūroje vasario 10 d.?
Iš tiesų lauksiu visų. Įdomiausia yra tada, kai susirenka žmonės iš visai kito lauko, kurie nesidomi šiuolaikiniu cirku, neturi nieko bendro. Norėčiau, jog jie pamatytų eskizą. Norėčiau, kad žmonės pamatytų šio kūrybinio etapo pristatymą, vėliau pamatytų kitus work-in-progress ir galų gale išvystų pilną pastatymą – jie būtų „Life of Creatures“ augimo liudininkais.
Ačiū už pokalbį.
__
Izabelės Kuzelytės eskizo „Life of Creatures“ peržiūrą „Cirko Sapiens“ centre Veiverių g. 134, Kaune, vyks vasario 10 d. 18 val.
Būtina registracija: https://forms.gle/C1zov8UXwgyUNNem6
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
