Birželio 27 d. Pažaislio muzikos festivalis, kurio vienas iš išskirtinių bruožų kuriant kiekvieno sezono programą – skirti svarbią vietą skirtingų stilių, žanrų ir tradicinės muzikos įvairovei, kviečia į grupės „Baltos varnos“ koncertą Pelėdų kalne.
Apie lietuviško folkloro skambesių įkvėptą kūrybą ir artėjantį koncertą pasakoja grupės vokalistės Milda ir Teresė Andrijauskaitės.
– Pristatydamos savo kūrybą sakote, kad jūsų muzika persmelkta gamtos, lengvos mistikos ir vidinės tylos, kviečiančios trumpam atsitraukti nuo kasdienybės. Kaip gimsta tas trapus balansas jūsų kūryboje tarp folkloro, gamtos pojūčio ir šiuolaikinio žmogaus emocijų?
Milda: Manau, kad visa tai tikrai atėjo iš vaikystės. Užaugome labai gražioje vietoje ir turėjome daug laisvės. Iki šiol prisimenu savo mėgstamą vietą miške – tarsi aukurą, kur nueidavau pabūti, kai pasidarydavo liūdna. Ten gimdavo įvairiausios mintys, žodžiai, kurie natūraliai susiliedavo su gamtos vaizdiniais ir lietuvių liaudies dainomis, su kuriomis užaugome.
– Gamtos motyvas jūsų dainose labai ryškus. Ar tai ateina iš jūsų pačių ypatingo ryšio su gamta, galbūt vaikystės patirčių? Ar tiesiog natūraliai atsiranda dėl domėjimosi baltų pasaulėjauta?
Teresė: Tas senasis pasaulis, kurį pažinome per lietuvių liaudies dainas, visada atrodė labai mistiškas. Kai kurie žodžiai, nebenaudojami mūsų kasdienėje kalboje, dainoms suteikia kažką ypatingo – nukelia ir į pasaką, ir į skausmą bei išgyvenimus, kuriuos patyrė mūsų protėviai. Manome, kad tai yra ypatinga ir priklauso tik mums, lietuviams.
– Nuo ko prasidėjo jūsų muzikinė kelionė ir kokie žmonės ar patirtys labiausiai formavo jus kaip kūrėjas?
Milda: Mus vienareikšmiškai formavo mūsų tėvai. Tėtis pirmiausia atvedė mamą į folkloro pasaulį, ir mama pradėjo austi tradicines drobeles ir siūti iš jų gražiausius kostiumus. Tėtis mus augino su muzika. Abu jie mums iki šiol yra įkvėpimas – savo autentiškumu, užsidegimu ir meile tam, ką daro. Tėvams esame dėkingos už labai gražią vaikystę ir kelią, kuriame jie mus visada palaikė.
– Studijavote etnomuzikologiją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kokios dar profesijos vaikystėje žavėjo, o gal jau nuo labai senai žinojote, kad suksite muzikiniu keliu?
Teresė: Turbūt niekada net nepagalvojome apie kitą kelią nei muzika. Vaikystėje svajojome būti smuikininkėmis, instrumentalistėmis, negalvojome, kad mūsų kelias pasisuks kažkaip vokaliai. Tačiau pradėjome kurti dainas ir pačios nepajutome, kaip tapome atlikėjomis, dainininkėmis, jei taip galima pasakyti.
– „…Dabar keisti laikai. Tau viskas bus gerai…“ – ši eilutė iš jūsų dainos „Rugiai“ šiandien skamba ypač jautriai ir įgauna dar stipresnę prasmę. Kaip jūs jaučiate šį laikmetį? Ar kūryba tampa būdu išbūti, nepasiduoti nerimui?
Milda: Manau, kad šis laikmetis yra labai kontroversiškas. Iš vienos pusės, mes viską turime – greitai pasiekiamą informaciją, galimybę keliauti į bet kurį pasaulio kampelį, daiktus, drabužius, išmaniuosius įrenginius ir t. t. Iš kitos pusės, mus tikrai kartais užgriūva tas perteklius – tiek daiktų, tiek informacijos. Tai tarsi atėjus į restoraną, kuriame yra 1000 patiekalų pasirinkimų, o tu turi papietauti per 30 minučių.
Kūryba vienareikšmiškai yra vieta ir išsilieti, ir pasidžiaugti, kartais susirinkti tas daleles, išmėtytas tarp visų tų daiktų, pasirinkimų ir nuolatinės socialinių tinklų įtakos.
Visgi jūsų paminėta eilutė nėra apie XXI amžių. Ji yra apie kiekvieno asmeninę audrą, kurioje kartais atsiduriame, išsitaškome, išsibarstome. Tai tas taškas, kai viskas susijaukia ir reikia suvokti, kad tai tėra etapas, o ne visas tavo gyvenimas.
– Jūsų naujausias albumas „Sidabru išlieta“. Ką šis albumas jums pačioms reiškia ir kuo jis skiriasi nuo ankstesnės jūsų kūrybos? Kaip gimė albumo pavadinimas, ką simbolizuoja sidabras?
Teresė: Sidabras šio albumo pavadinime yra ir simbolinis, ir buitinis motyvas. „Sidabru išlieta“ – tai dainos pavadinimas, vėliau tapęs ir albumo pavadinimu. Ši idėja kilo iš simbolikos, kalbančios apie širdį, kuri bent trumpam nori nustoti jausti ir tarsi yra panardinama į sidabrą, užvakumuojama, kad sustabdytų savo plakimą. Be to, sidabras šiuo metu yra mano mėgstamiausias papuošalų metalas. Turiu sidabrinį širdies formos pakabuką, kurį labai mėgstu, tad visa tai, matyt, natūraliai susijungė į vieną visumą.
– Birželio pabaigoje debiutuosite Pažaislio muzikos festivalyje – viename seniausių klasikinės muzikos festivalių Lietuvoje. Į kokią muzikinę ir emocinę patirtį šiame susitikime kviesite klausytojus pasinerti?
Milda: Labai džiaugiamės, kad šią vasarą savo programą papildysime ne viena nauja daina. Tai koncertams suteikia ypatingo šventiškumo ir mums patiems, todėl planuojame tikrai emocingą, bet kartu ir trankų susitikimą.
– Šių metų festivalio tema „Tarp dviejų tylų“ primena, kad muzika gimsta iš tylos ir į ją sugrįžta. Atrodo, kad ši mintis labai artima jums. Ar tyla jums yra tik pauzė tarp garsų, ar ir savotiška būsena, iš kurios gimsta muzika?
Teresė: Mes labai mėgstame būti tarp žmonių – bendrauti, lipti ant scenos ir t. t. Visgi mums taip pat labai svarbi ramybė. Abi nepaprastai vertiname laiką, kai galime būti vienos: namuose, mieste gerdamos kavą, skaitydamos knygą ar vaikščiodamos kur nors užsienyje nepažįstamomis gatvėmis ar pajūriu. Tas buvimas vienumoje yra kažkas sakralaus, ir manau, kad mokėjimas būti tik su savimi yra didelė dovana, kurią galime sau pasidovanoti.
– Kaip manote, ar šiandienos žmogui vidinės tylos, sustojimo ir įsiklausymo būsenos tampa vis sunkiau pasiekiamos? Ir ar muzika gali padėti prie jų sugrįžti?
Milda: Manau, kad tai labai priklauso nuo žmogaus. Jeigu tau to reikia, jei moki būti vienas su savimi, rasi būdų, kaip tai padaryti net ir šiame perkrautame pasaulyje.
– Pažaislio muzikos festivalis jungia klasikos pasaulį su kitais žanrais. Koks jums atrodo, yra ryšys tarp lietuvių folkloras ir klasikinės muzikos?
Milda: Tokiame pasaulyje gyvenome tuo metu, kai mokėmės muzikos mokykloje (klasika, smuikas) ir tuo pačiu metu lankėme folklorinį Zarasų ansamblį. Muzika yra visokia. Kuo įvairiau ją pažįsti, tuo geriau, nes tada gali tarsi viską maišyti ir turėti savo firminį patiekalą – atlikėjas gali turėti savo firminį garsą.
____________________
Didžiausią klasikinės muzikos šventę Lietuvoje – Pažaislio muzikos festivalį – finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė, mecenatas – „YIT Lietuva“.
Bilietai ir informacija www.pazaislis.lt
