Gegužę sueis 80 metų nuo Krymo totorių trėmimo – Sürgünlik. Operacijoje dalyvavo 32 tūkst. NKVD pareigūnų, kurie per porą dienų ištrėmė apie 200 tūkst. vietos gyventojų. Taip mano pašnekovės Elviros Drozdovos šeima atsidūrė Uzbekistane. Ji ten gimė, o vėliau persikraustė į tėvynę. Su Elvira susipažinome Kauno kultūros centre, kur vasarį veikė jos tapybos ir tekstilės darbų paroda „Örnek ornamentai“.
Örnek – ornamentas, kuriame į vientisą sistemą sujungiami apie 35 smulkūs botaniniai ir geometriniai elementai. Tai lyg gyvybės medis, išaugantis siuvinėjant, audžiant, lipdant, graviruojant, drožinėjant – ir taip įamžinant šeimos bei tautos istoriją.
Elvira, kaip atsidūrėte Kaune?
Kaune su šeima gyvename septynerius metus. Pati esu Krymo totorė, bet gimiau Uzbekistane. Mano giminė į šią šalį iš Krymo buvo ištremta. Na, o mano vyras turi lietuviškų šaknų ir visada norėjo grįžti čia gyventi. Jam sakiau, kad mano tėvynė – Krymas, noriu gyventi ten. Ir mums ten buvo labai gera, nebuvo priežasčių išvykti. Visgi buvau jam pažadėjusi, kad, situacijai pasikeitus, važiuosime į Lietuvą. Aišku, apie tai kalbėjau dar gerokai iki okupacijos ir nemaniau, kad iš tiesų reikės taip pasielgti. O jai prasidėjus abu supratome, kad normalaus gyvenimo nebebus. Dar iki 2014 m. kovą vykusio referendumo išvykome. Turėjome išvykti, nes mano vyras buvo aktyvistas, jam likti buvo pavojinga. Daugiau nei dvejus metus praleidome Lvive, bet tai buvo ne gyvenimas, o išgyvenimas. Buvo sunku finansiškai, mūsų sąskaitos buvo užblokuotos ir panašiai. Vyras sako: viskas, noriu į Lietuvą. Sužinojome apie specialią programą tiems, kurie turi lietuviškų šaknų. Mano vyro močiutė lietuvė, senelis – iš karaimų. Taip ir atvažiavome.
Lietuvoje atradote itin seną vietos totorių bendruomenę, tiesa?
Tai nebuvo naujiena – Kryme gyvenantys totoriai žino, kad turime bendrą istoriją su Lietuva, kuri tęsiasi jau šimtus metų. Gal tik ne visi Lietuvoje gyvenantys žino, kiek iš tiesų bendra turime. Man vyras nemažai apie tai yra pasakojęs – kai dar nežinojome, kad išties teks vykti Lietuvon.
Puikiai kalbate lietuviškai. Net feisbuke rašote lietuviškai. Gal irgi vyro nuopelnas?
Vyras vaikystėje gerai kalbėjo, bet vėliau mokėsi rusų kalba, tad gimtąją primiršo – kalbėti gali, bet sunku. O aš pradėjau mokytis, vos tik atvažiavome. Darau daug klaidų, bet dėl to nesijaudinu. Dabar man lietuviškai kalbėti jau lengviau nei, tarkime, angliškai. Visi sako, kad kalbu puikiai, labai malonu, ačiū, bet aš manau, kad dar ne (juokiasi).
Kaip jūsų gyvenime atsirado menas ir amatai?
Esu ketvirtoji siuvinėtojų karta! Siuvinėjo ir prosenelė, ir močiutė, ir mamytė. Pati pradėjau dar vaikystėje, kai gyvenome Uzbekistane. Pirmiausia, tiesa, piešti. Mane iškart sudomino örnek – Krymo totorių ornamentas, kuris ne taip seniai įtrauktas į UNESCO Pasaulio nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Kai su šeima atvažiavome į Krymą, buvo liūdna. Žinote, kodėl? Nes mūsų tauta – tremtinių tauta. Mums buvo sunku išsaugoti savo kalbą, tradicijas, kultūrą, meną. Tik apie 1990 metus Kryme imta rimčiau kalbėti apie šiuos klausimus, rinkti medžiagą iš tautodailininkių, sisteminti informaciją.
Nenoriu, kad mūsų tauta būtų ištrinta iš istorijos, tad man svarbu visiems pasakoti, kas ir kokie yra Krymo totoriai. Pasitelkiu meno kalbą – pristatau örnek, ne tik rengiu parodas, bet ir vedu edukacijas. Kryme dirbau mokytoja, ir čia, Kaune, jau esu įkūrusi Siuvinėjimo akademiją – tai kursai, kuriuose mokau technologijos, aiškinu geometrinių ir botaninių simbolių reikšmes. Yra ir tapybos studija, kur tapome totoriškus ornamentus. Turiu pasakyti, kad simbolių reikšmės visiems įdomios. Mano paveiksluose matote gyvybės medžius – kiekviena šeima gali tokį sukurti, pritaikydama konkrečius elementus, padedančius perteikti šeimos istoriją. Būtent tai ir patraukia smalsuolius. Taigi jiems tai gražus kelias į meną, o man – būdas išsaugoti savo kultūrą.
Vadinasi, domisi ne tik totorių kilmės kauniečiai?
Dabar siuvinėjimo kursuose totorių net neturiu. Beje, neseniai žiūrinėjau lietuvišką profesijų sąrašą – žinote, su kodais. Radau siuvinėtoją ir nustebau – tiesiog siuvinėtojas, ir viskas! Ukrainoje mes turime penkis lygius. Pavyzdžiui, kai kas mano, kad jei moka siuvinėti kryželiu, tai čia jau pakankamai geras lygis. Na, man tai panašu į tapybą pagal skaičius… Kaip hobis, meditacija – taip, bet jei nori iš tiesų kurti, viskas yra daug sudėtingiau! Todėl kursai trunka ne vieną mėnesį ir nėra itin pigūs. Ne visiems pakanka motyvacijos.
Mėgstu gvazdiką – tai atkaklumo, stiprybės ir pasiaukojimo simbolis.
Pastebiu, kad lietuvius domina aukso ir sidabro siūlai, kuriais siuvinėjame. Apskritai Europoje yra toks stereotipas, kad auksas – monarchams ir bažnyčioms. Bet tuomet aš pasakoju apie tradicinį Krymo totorių kostiumą ir pabrėžiu, kad mūsų tauta buvo turtinga. Kiekvienoje šeimoje visi, nuo mažiausio iki vyriausio, turėjo aukso ir sidabro siūlais siuvinėtų drabužių. Buvo daug tuo užsiimančių meistrų. Tarpukariu Paryžiuje vykusioje meno ir pramonės parodoje Krymo totorių meistrai įvertinti bronzos medaliu.
Kuo tradicinis siuvinėjimas patrauklus šiuolaikiniam miestiečiui?
Kaip tik prieš keletą dienų apie tai kalbėjomės su drauge – ji sakė, žinai, liaudies menas tikrai ne visiems įdomus. Atsiprašau, sakau, tai netiesa! Žmonės nori būti išskirtiniai, gražiai rengtis. Tik ne visi gali sau leisti aukštąją madą. Būtent siuvinėjimas leidžia net paprasčiausią drabužį paversti tikrai originaliu ir stilingu. Taip galima atnaujinti jau pabodusius drabužius, stilingai užmaskuoti laiko žymes. Gali sumokėti profesionalui, kuris tai padarys nepriekaištingai, bet tikrai gali ir pats išmokti kokybiškai siuvinėti. Gerų meistrų visuomet reikės. Juk ir teatre, kine nuolat reikalingi išskirtiniai rankų darbo kostiumai.
Kitas dalykas – siuvinėjimas irgi gali būti šiuolaikinis. Galima suvinėti bet kuo bet ką. Kad ir dantų siūlą galite panaudoti, jei turite fantazijos ir sugalvojate atitinkamą koncepciją. Galima siuvinėjimą miksuoti su aplikacija, koliažo technika.
O jūs, kai dirbate, pavargstate ar pailsite?
Prieš imantis siuvinėjimo reikia gerai išsimiegoti (juokiasi). Neretai užtrunku visą naktį, nes tiesiog negaliu atsitraukti. Taip, tai lyg meditacija, bet siuvinėjimas reikalauja ir labai didelio kruopštumo. Palyginčiau su juvelyrika. Procesas gali būti tikrai lėtas. Bet visiems mokiniams pabrėžiu, kad, nors įsitrauki, būtina prisiversti sustoti, daryti pertraukas. Išeiti įkvėpti gryno oro, pažiūrėti pro langą. Tai labai svarbu – kitaip įsiskaudės akis, galvą, nugarą.
Jūsų parodoje eksponuojami ir siuvinėti, ir tapyti darbai. Kaip renkatės techniką?
Negaliu savęs apriboti viena sritimi. Labai mėgstu tekstilę, bet man jos nepakanka. Jei kalbame apie tradicinius ornamentus, taip, visi nori matyti siuvinėtus ant tekstilės. Turiu daug tokių darbų, bet tai juk nėra paveikslai. Beje, birželį Kėdainiuose atidarysiu vien siuvinėtų darbų parodą. Na, o tapyba – kita mano aistra. Tapau akrilu ant drobės, pavargstu, imu akvarelę… O tada grįžtu prie siuvinėjimo. Taip ir sukasi ratas. Vienas pažįstamas minėjo, kad tokia technikų įvairovė – lyg mano vizitinė kortelė.
Bet, Elvira, jūs dar ir programuotoja, teisininkė…
O jūs viską žinote (juokiasi). Pirmoji mano profesija visgi yra siuvinėtojos. Tuomet studijavau toliau, iškart dviejuose fakultetuose. Dirbau teisininke, tuomet programuotoja. Išvažiavus į Lvivą buvo sudėtinga, negalvojau apie darbą, nes tuo metu laukiausi, o vyresnė dukra turėjo problemų su sveikata. Jai visiškai negalima glitimo. Pasirodė, kad Ukrainoje valstybiniuose darželiuose negalima vaikams skirti specialaus maitinimo. Pagalvojau, kokia gėda. Radau daugiau šeimų su tokia problema. Įsivaizduojate, jei vaikas negali valgyti darželio maisto, tuomet jis ir neina ten. Vadinasi, vienam iš tėvų reikia nedirbti arba samdyti auklę visai darbo dienai. Bendravau su institucijomis, inicijavau specialų projektą. Žinote, man Lietuvoje sako: oi, pas mus didelė biurokratija. Taip, nemaža. Bet jūs net neįsivaizduojate, kokia ji Ukrainoje… Mane labai įkvėpė konkretus darželis Rygoje. Neseniai jame lankiausi, su visais susipažinau, buvau labai laiminga. Kaune, beje, yra darželis „Klevelis“, kuriame laukiami vaikai su alergijomis. Superinis, sakau iš savo patirties.
Žodžiu, pradėjau darbus 2014-ųjų pabaigoje, bet tik 2017-aisiais viename Lvivo darželyje, vienoje grupėje, pagaliau pritaikėme specialius mitybos planus. Tai buvo sensacija visoje Ukrainoje. Po truputį, po truputį tų grupių daugėjo. Dirbau prie projekto ir atsikrausčiusi į Kauną. Na, o tada karas prasidėjo…
Įsikūrusi Lietuvoje susimąsčiau, kaipgi pritaikyti savo žinias. Norint dirbti teisės srityje, reikėtų tikrai labai gerai mokėti lietuvių kalbą. Galiu šioje srityje padėti ukrainiečiams, bet profesionaliai tuo užsiimti negaliu. Tad įkūriau Siuvinėjimo akademiją.
Kai išeis šis žurnalo numeris, būsime paminėję dvejus metus nuo karo pradžios ir dešimtmetį nuo Krymo okupacijos. Ar sutapimas, kad paroda surengta būtent dabar?
Specialiai datos nederinau. Kuriu po truputį, dabar turiu tam šiek tiek daugiau laiko, nes vaikai paaugo. Bet vos tik jie paaugo, prasidėjo karas. Man buvo tikrai labai sunku, dar kartą pergyvenau tą patį, ką 2014 metais. Ne visi ukrainiečiai mane, atvykusią į Lvivą, tuomet suprato. Kas tai per jausmas, ką reiškia, kai esi priverstas pasitraukti iš tėvynės. Žodžiu, mes visi Kaune, Ukrainoje karas, o man šokas, niekuo negaliu užsiimti. Supratau, kad reikia terapijos. Pradėjau piešti nesudėtingas iliustracijas, lyg kokiai vaikiškai knygelei. Namie televizoriaus neturime nuo 2007 metų. Tad mano vaikai tik iš tų eskizų ir sužinojo, kas yra karas. O man piešiant palengvėjo. Pažįstamas sako: žinai, reikia parodą daryti, tavo darbai tokie minkšti, jautrūs. Nes juk visi mato fotografijas, videomedžiagą, o kaip žmonės iš tiesų jaučiasi, galima pamatyti būtent meno kūriniuose. Susisiekiau su pažįstamomis menininkėmis, siunčiau joms savo darbų nuotraukas, o jos – man. Parodos vyko ir kitose šalyse, ir Kaune, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos patalpose. Daug žmonių susirinko.
Ar galite pasidalinti jums svarbių örnek simbolių reikšmėmis?
Siuvinėjimo akademijos logotipe naudoju granatą ir pupelę. Granatas – tai šeimos gerovės ženklas, o pupelė lyg gyvybės medis. Dar mėgstu gvazdiką – tai atkaklumo, stiprybės ir pasiaukojimo simbolis. Taip pat jis gali reikšti ir senatvę. Svarbu kontekstas – kas viduje, kas iš kraštų, iš kur tas žiedas išaugo ir panašiai. Tai lyg simbolių dėlionė, kurią sukuriame įdėdami į ją norimą reikšmę. Örnek – tai ornamentų kalba, ne tiesiog padriki paukščių ir gėlių piešiniai. Būtent dėl šių niuansų ji ir įvertinta UNESCO.
