Read us on issuu

„Kai ilgai esi „uždarytas“ – laisvės pojūtis ir noras ištrūkti dar labiau sustiprėja“ (pokalbis apie Sausio įvykius)

2 February, 2021, Maršrutai, Mėnesio tema, Naujienos

Jūratė Imbrasaitė Sausio 13-osios įvykius prisimena kaip studentė, kuri su draugais, kaip pati sako, tuo metu gyveno ir darė tai, kas tuo metu atrodė savaime suprantama. „Buvome labai jauni entuziastai, norėjome kuo greičiau priduoti V. Lenino raštus į makulatūrą, būti laisvi ir nepriklausomi, gyventi kaip mūsų bendraamžiai demokratinėse šalyse ir daug vilčių dėjome į ateitį“, – savo kartą apibūdina J. Imbrasaitė, kuri savo kelią susiejo su sociologija ir šiuo metu yra Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentė.

Jūratė Imbrasaitė. Asm. archyvo nuotr.

J. Imbrasaitė pasakoja, kad prieš ištinkant Sausio 13-osios įvykiams jaunimo gretose vyravo euforija, ypač tarp VDU studentų. „Buvo nuojauta, kad esame istorinių įvykių sūkuryje. Buvome optimistai, tokie daug entuziazmo turintys revoliucijos studentai“, – pasakoja J. Imbrasaitė. Pokalbyje su ja – apie tai, kaip Sausio 13-osios įvykiai supurtė jaunų žmonių siekius.

Prieš trisdešimt metų buvote Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) studentė. Kaip tuo metu atrodė Jūsų, kaip jauno žmogaus, gyvenimas besivaduojančioje iš priespaudos Lietuvoje?
Buvo labai įdomu. VDU buvo tik prieš metus atkurtas universitetas, kuriame paskaitas skaitė puikūs profesoriai iš Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV). Natūralu, kad pastarieji „atskraidino“ kitokią bendravimo ir dėstymo kultūrą. Gaudavome daugybę įdomios ir iki tol negirdėtos mokslinės informacijos, kuri anksčiau buvo cenzūruojama ir nebuvo viešai skelbiama. Ypač imponavo atvirai išsakomas dėstytojų požiūris į istorinius įvykius ir to meto politines aktualijas, žmonių elgesį, religiją. Kitas dalykas, kuris mus visus žavėjo – buvo betarpiškas bendravimas su dėstytojais tiek paskaitų metu, tiek ir po jų.

Studentų tuo metu antrame kurse buvo palyginti mažai, todėl vieni kitus pažinojome ir glaudžiai bendravome. Dažnai rytais, po užsienio kalbos paskaitų, susitikdavome „Metropolio“ kavinėje, kurioje aptardavome viską – nuo asmeninių, universiteto reikalų iki šalies ir pasaulio įvykių. Prie mūsų kartais prisijungdavo ir dėstytojai – ypač bendrauti ir diskutuoti su studentais mėgdavo Milda Danytė, Linas Bulota, Gintaras Beresnevičius. O kai orai atšilo – „diskusijų klubą“ perkeldavome ant universiteto rūmų, esančių S. Daukanto gatvėje, stogo. Liūdna, tačiau ant to paties stogo VDU studentai buvo susirinkę stebėti Sausio 13-osios naktį žuvusio Tito Masiulio laidotuvių eiseną K. Donelaičio gatve link Petrašiūnų kapinių.

Ar rinkdavotės prie strateginių objektų, važiuodavote į mitingus?
Iki Sausio 13-osios įvykių visi, kas galėjo, budėjo prie strategiškai svarbių objektų. Bet tas budėjimas, bent man, daugiau priminė folkloro ar dainų šventę. Žmonės dainuodavo, šokdavo, būdavo dalinama karšta arbata – tokia puiki, bendruomeniška atmosfera, kurią iki šiol labai gera prisiminti. Mažai kas tikėjosi, kad strateginiai objektai bus iš tikrųjų puolami.

Labai gerai prisimenu, kai po repeticijos su dainų ir šokių ansamblio „Suktinis“ draugais spontaniškai sėdome į taksi ir su tautiniais drabužiais važiavome į Sąjūdžio mitingą Gedimino aikštėje, o ten – entuziazmas ir protesto dvasia.

Kai ilgai esi „uždarytas“ – laisvės pojūtis ir noras ištrūkti dar labiau sustiprėja. Tremties, partizaninio karo ir sovietinio laikotarpio traumos bei užspausti jausmai išsiveržė ir virto ne tik neišmatuojamais lūkesčiais, bet ir entuziazmu bei didžiuliu noru iš pagrindų keisti gyvenimą savo šalyje. Iš dalies, galbūt, tai šiek tiek kažkuo primena dabartinę karantino situaciją, kuri daugeliui sukelia svajonę susitikti, apsikabinti, sukelia begalinį norą glėbesčiuotis ir būti kartu, kažką visiems nuveikti.

Ar buvo kokia bent menkiausia nuojauta, kad toks optimizmas apgaulingas, ir laukia kruvini įvykiai?

Buvo įvykę daug mitingų, buvo paskelbta nepriklausomybė, buvome praėję ekonominę blokadą, buvo panaikinti arba sušvelninti tam tikri apribojimai, todėl niekas nuoširdžiai nesitikėjo, kad kažkas bus, kad „ištiks“ sausio 13-osios naktis ir bus pralietas kraujas. Juk iki tol viskas vyko taikiai, laisvė buvo iškovota dainomis, maldomis, vienybe ir dialogu, todėl, kad bus smogta fiziškai, buvo daugeliui šokas ir didelis pasimetimas. Juolab kad ir M. Gorbačiovas turėjo pažangaus ir demokratiją remiančio politiko įvaizdį.

Kokia Jums asmeniškai buvo Sausio 13-osios naktis?
Labai gerai prisimenu tą naktį. Pažadino sirenos gaudimas bei sukrėstų šeimos narių bėgiojimas link televizijos aparato ir atgal. Man papasakojo, kad buvo šaudoma į žmones ir kad buvo užimtas televizijos bokštas Vilniuje. Daugiau jokios informacijos. Visiška nežinia ir pasimetimas. Neturėjome jokios informacijos, kas dar vyko ir kas vyksta. Ta nežinia labiausiai ir slėgė. Vaizduotė piešė visokius scenarijus. Juk tais laikais nebuvo nei interneto, nei mobilių telefonų.

Puolėme į gatvę. Pasukome prie Kauno miesto savivaldybės. Ten jau buvo susirinkę nemažai žmonių. Bet kokia nauja informacija apie įvykius Vilniuje susirinkusiai miniai buvo pranešama per garsiakalbį. Labai gerai prisimenu tą palengvėjimo jausmą, kai stovėdami prie savivaldybės sužinojome, kad TV studija Kaune pradėjo darbą, ir per garsiakalbį išgirdome virpantį Modesto Patašiaus balsą. Būdama minioje jaučiau, kad įtampa kažkiek nuslūgo. Gatvėje būti buvo daug ramiau nei namuose.

Kadangi buvo tikimasi galimo kitų komunikacijos ir ryšių objektų puolimo, gyventojai buvo kviečiami vykti prie šių objektų. Arčiausiai buvo TV centras Vaižganto gatvėje, todėl ten ir ėjome. Link TV centro Vaižganto gatvėje tamsoje traukė būriai žmonių, pastebėjau link jo važiuojantį sunkvežimį su rąstais, pagaliais ir visokiais kitokiais dalykais, skirtais statyti užkardas.